Vilnius, naktis prie RTV komiteto
Buvo apie 15 minučių po antros valandos nakties, kai iš garsiakalbių prie Aukščiausiosios Tarybos pasigirdo Eglės Bučelytės balsas: “Kareiviai jau prie Radijo ir televizijos komiteto, girdisi šūviai”. Nubėgom iki televizijos turbūt per 20 minučių. Jau bėgant šūvių pasidarė daug. Automatų serijos beveik netilo. Kartais dangų, televizijos pusėje, nušviesdavo pašvaistė. Kartais atskrisdavo šūvių aidas iš Karoliniškių pusės.
Artėjant prie televizijos, ėmė darytis baisoka. Šaudė be perstojo. Po dangų slankiojo prožektoriaus spindulys. Aplink televiziją kareivių kordono nebuvo. Žmonių buvo nemažai. Daugiausia prie tarnybinio įėjimo. Pagrindinis jau seniai užmūrytas ir atitvertas betono siena. Vėliau, pro tą vaikų išpaišytą sieną, tankas vis dėlto įvažiavo. Šaudė gatvėje šalia komiteto pastato – ten stovėjo ir tankai. Į žmones buvo nukreipti jų prožektoriai. Iš pradžių pasirodė, kad šaudo tuščiais, tačiau, išgirdus zvimbiant kulkas, pasidarė nejauku. Privažiavimas prie televizijos įėjimo buvo užstatytas autobusais. Tankai privažiavo pro kitur.
Gatvėje padidėjo šurmulys, kareiviai aiškiai susiruošė kažką daryti. Žmonės pradėjo glaustis prie įėjimo. Visi laukė puolimo. Už nugarų pasigirdo dūžtančio stiklo žvangesys, iš vidaus pasirodė du specnazo karininkai, ginkluoti Kalašnikovo automatais. Daugelis ne iš karto suprato kas atsitiko. Kaip jie pateko į vidų? Pateko. Atsirado geras žmogus, kuris, išgirdęs, kad atvažiuoja kolona, atidarė vartus. Apie tai papasakojo tuo metu televizijoje buvę žmonės. Viduje matėsi daugiau specnazo kareivių. Šalmai pakeltais antveidžiais, dėmėtos uniformos, ginkluoti kalašnikovais. Vienas laikė aparatą storu vamzdžiu, šaudantį, kaip vėliau paaiškėjo, ašarinių dujų užtaisais. Žmonės apsigręžė, pradėjo skanduoti “fašistai”, kažkas šaukė rusiškai, siuntė juos, vadino… Karininkų veidų išraiška, atrodo, buvo pašaipi. Vienas iš jų šaukė: “vy ubili našego čeloveka”, ir, iš tikro, televizijos darbuotojus iš pastato išvedinėjo pro lavoną, gulintį ant grindų. Vėliau skrodimas parodė, kad jis buvo nušautas kulka, identiška toms, kurios buvo rastos žuvusiųjų prie RTV komiteto ir Televizijos bokšto kūnuose. Kažkas atsakė karininkui: “malo ubili”.
Netrukus prasidėjo antra kareivių pasirodymo dalis. Nuo gatvės pasigirdo pajudėjusių tankų variklių gausmas. Daug nesismulkindami, per žolę ir gyvatvores jie pradėjo važiuoti link įėjimo į pastatą. Žmonės pradėjo blaškytis, vieni arčiau įėjimo – ginti, kiti – toliau nuo jo, trauktis. Nugriaudėjo tanko šūvis, panikos nebuvo, tačiau sumaištis padidėjo. Byrėjo televizijos pastato langai. Iš tamsos, tarp medžių, išlindo du tankai, buvo ir tankečių. Kareiviai, išėję iš pastato, šaudė žmonėms virš galvų. Žmonės traukėsi į šoną, spaudėsi prie sienos. Tankas keliais trūktelėjimais privažiavo prie įėjimo. Dar keliais trūktelėjimais nustūmė žmones. Iš kažkur atsirado būrys kareivių. Jie puolė į priekį, šaudydami žmonėms virš galvų. Buvo ir žuvusių, mažiausiai du žmonės. Kareiviai švaistėsi buožėmis, mėtė sprogstamuosius paketus, nuo pastato fasado byrėjo kulkų išmuštas tinkas. Kažkas visą laiką filmavo. Sunku pasakyti, kaip ilgai tai tęsėsi. Policininkai atitraukinėjo žmones toliau nuo pastato. Pykti ant jų nebuvo kaip.
Žmonės susirinko kitoje gavės pusėje, priešais televizijos pastatą. Vidury gatvės, išsirikiavę eile stovėjo kareiviai. Ginkluoti automatais, peiliais, dujų balionais, su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis. Drąsuoliai. Palei kitą gatvės kraštą, prilaikydami žmones, išsirikiavo policininkai. Automatų vamzdžiai žiūrėjo į juos. Iš garsiakalbių, užkeltų ant autobuso ar ant šarvuočio, sklido įrašas: “eikite namo, mes nenorime kraujo…” Kartas nuo karto įrašą pertraukdavo automato serija ar paketo sprogimas. Netilo skandavimai, pasirodė greitosios pagalbos mašinos. Į žmonių susibūrimą mestas sprogstamas paketas kažką stipriai sužalojo. Šaudant tankams išbyrėjo daug priešais esančio devynaukščio langų. Visa žolė palei namą buvo nuklota šukėmis. Iš kitos gavės pusės atlėkė kažkas šnypščiantis ir rūkstantis. Vienas vyriškis bandė paimti jį ir mesti atgal. Ašarinės dujos. Kas žinojo, dingo šalin iš karto. Kas ne – sužinojo. Kareiviai šaudė į asfaltą palei išilgai gatvės sustojusių žmonių kojas. Atvažiavo minkštas “Ikarus”. Atvežė “Jedinstvos” draugovininkus ar kažką panašaus. Muštynės prie autobuso durų kilo momentaliai. Ant šaligatvio nebuvo daug akmenų. Kažkas išdaužė tik vieną, užpakalinį autobuso langą.
Vėliau pasakojo, kad kareiviai, matyt, buvo prisiriję narkotikų. Daužė viską. Telefono rageliai komitete buvo sulaužyti per pusę.
Prie Aukščiausiosios Tarybos grįžom apie penktą. Kažkas šnekėjo per garsiakalbį, degė laužai. Kažkas papasakojo apie Televizijos bokštą. Ten buvo baisiau. Į bendrabutį grįžom šeštą. “Laisvės radijas” jau šnekėjo apie Lietuvą.
Televizijos ir radijo komitetą puolė keturios tanketės ir du tankai (greičiausiai T-70). Vėliau atvažiavo šeši šarvuočiai (BTR). Buvo apie šimtą specialios paskirties būrio kreivių. Apginti komitetą bandė virš tūstančio beginklių žmonių, kurie neturėjo net akmenų, ir apie 70–80 policininkų, kurie saugojo žmones nuo jų pačių pykčio. Taip pat keli žurnalistai užsieniečiai, turėję video kameras. Jie nufilmavo tikrai daug ką.
1991 m. sausio 14 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 10
Lapų Nr. 18–21
