Parodymai apie įvykius Vilniuje prie Televizijos bokšto 1991 m. naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją
Iš Plungės 13 d. išvažiavo į Vilnių du autobusai žmonių saugoti Aukščiausiosios Tarybos. Aš išvažiavau viename autobuse kartu su savo kaimynu Viktoru Vaitkumi. Mūsų autobuse taip pat važiavo ir Giniūnas (siuvėjas iš buitinio gyv. aptarnavimo kombinato), kitame – muzikantas Budginas su žmona. Į Vilnių atvažiavome apie 21.30 val. Autobusą palikome toliau nuo Aukščiausiosios Tarybos. Visi susitarėme, kad 24 val. susirinksime prie autobuso ir tarsimės, ką daryti. Pavaikščioję aplink Aukščiausiąją Tarybą mudu su Vaitkumi 24 val. grįžome prie autobuso. Susirinko visi žmonės ir kadangi per radiją pranešinėjo, kad mažai žmonių prie Televizijos bokšto, susitarėm ten ir važiuoti. Ir taip apie 0.30 val. nuvažiavom prie TV bokšto. Mudu su Vaitkumi nuėjome prie paties bokšto. Eidami prie bokšto rankose turėjome skėčius. Neskubėdami ir apsižvalgydami mudu apėjome vieną kartą aplink bokštą. Žmonės prie bokšto vienoje vietoje šoko, kitoje – dainavo. Bokšto viduje televizorius rodė video filmą. Žmonių būrys per langą žiūrėjo tą filmą. Ir taip mudu eidami aplink bokštą atsidūrėme priešingoje bokšto pusėje nei pastatai bokšto teritorijoje. Staiga žmonės sujudo. Tai buvo kažkur apie 01.45 val. Vieni bėgo žiūrėti prie tvoros kas važiuoja. Kiti bėgo prie bokšto. Pasigirdo šūksniai: “važiuoja, važiuoja”, buvo girdėti motorų gausmas. Po kiek laiko pasirodė šviesos blyksnis danguje ir po to atskriejo stiprus tanko šūvio aidas. Ir taip tankai dar neprivažiavę prie bokšto iššovė 2 ar 3 kartus. “Pagąsdins žmones ir nuvažiuos”, – pagalvojau.
Pasigirdo raginimai žmonėms susikabinti rankomis ir tvirčiau apsupti bokštą žiedu. Tamsą apie bokštą pradėjo raižyti šviesos prožektoriai, iš antros bokšto pusės (kitos nei mes buvome atėję ir stovėjo pastatai), ant pylimo laužydami tvorą užropojo tankas, o paskui jį 6 ar 7 mažesnės tanketės. Stebėtina, kad žmonės neišsigando, niekas nebėgo nuo bokšto, o visi bėgo prie bokšto ir juosė jį gyvu žiedu, susikabindami rankomis. Mudu su Vaitkumi truputį išsiskyrėme. Jis pasitraukė dešiniau nuo manęs, už 2–3 metrų, nes ten buvo silpnesnis žiedas, daugiau buvo jaunimo ir moterų. Aš iš pradžių stovėjau pirmoje eilėje, tačiau atbėgo du stambūs vyrai, kurie liepė žmonėm juosti bokštą, ir aš likau antroje eilėje, nes jie mane užstojo. Tankas ir tanketės žiedu pasisuko į žmones, privažiavo prie žmonių 2–3 m ir sustojo. Iš tankečių išlipo kareiviai su automatais ir taip pat sustojo. Prieš kareivius išėjo milicininkas ir pakėlė ranką lyg norėdamas juos stabdyti. Vienas iš kareivių prišoko prie milicininko ir smogė jam. Mačiau, kaip nukrito milicininko kepurė ir jis pats parkrito. Po to kareiviai pradėjo šaudyti pavieniais šūviais: vieni į žemę, kiti į viršų. Pasklido parako kvapas. Kareiviai pradėjo buožėmis stumdyti žmones, baksnoti vamzdžiais žmonėm į pilvus. Tuo momentu, dešiniau nuo manęs, žmonėms virš galvų iššovė tankas. Pasigirdo dūžtančių stiklų skambėjimas. Žmonės, stovėję arčiau tanko, sukrito ant žemės ir per juos kareiviai būriu puolė per išdaužtus langus į bokštą. Kada praėjimas į bokštą per išdaužtus langus jau buvo laisvas, vienas iš kareivių, čia aš jį pavadinsiu žudiku, atsisuko ir automato buože abiem rankom paėmęs už vamzdžio smogė nusisukusiai nuo jo moteriškei per galvą ir moteris parkrito. Tuojau ją pakėlė vyrai ir ėmė vesti nuo bokšto. Mes, būrelis žmonių, likom stovėti kaip stovėję. Dešiniau ir kairiau nuo mūsų žiedas buvo pralaužtas. Pamatęs, kad stovėti jau nėra tikslo, iš lėto nuėjau nuo bokšto ir nulipau nuo pylimo.
Aplink bokštą visą laiką buvo šaudoma. Aš su skausmu pagalvojau: “O kaip tie vyrai, kurie bokšto viduje, kaip jiems dabar?” Praėjau netoli tanko, kuris stovėjo apačioje pylimo ir sukiojo vamzdį, lyg gindamasis nuo žmonių. Žmonės, susirinkę prie jo, reiškė protestą. Padaręs didesnį lanką aplink bokštą grįžau prie įėjimo į bokšto teritoriją, nes ten stovėjo mūsų autobusas. Netoli mūsų autobuso, gatvėje stovėjo “Zilas” su smėlio priekaba ir pervažiuotas tanko bei dvi sulankstytos lengvosios mašinos. Ant pylimo prie bokšto pradėjo važinėti tanketės, stumdamos žmones nuo pylimo į apačią. Daugybė žmonių susirinko gatvėje ir skandavo: “banditai, banditai”, “fašistai, fašistai”. Važinėjo greitosios pagalbos mašinos. Į jas buvo įkeliami sužeistieji. Reikėjo nuo gatvės nuvežti mūsų autobusą, nes bijojome, kad tankas gali jį užkliudyti. Tačiau ilgai nesirodė vairuotojas. Kai jis atsirado ir autobusą nuvežė toliau, eidami gatve pamatėme antrą Plungės autobusą, kurio šoniniai stiklai buvo sukritę į vidų, o priekiniai – suaižėję ir išpūsti. Šalia autobuso iššovė tankas ir oro banga autobusą sugadino. Kai susirinko mūsų žmonės, tarėmės ką daryti. Vieni siūlė važiuoti namo, kiti – važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos. Likome nakvoti autobuse, pavažiavę tolėliau nuo bokšto.
Buvo ir sužeistų plungiškių. Mano kaimynas, kuris stovėjo arčiau tanko, gavo klausos traumą, pusę paros viena ausim negirdėjo, vėliau Plungėje gydėsi. Vienai moteriai buvo prakirsta galva. Vienam vyrui stiklais buvo sužeistas veidas ir supjaustytos rankos.
Išvada: kariškių akcija, tiksliau banditizmas, prie TV bokšto – niekuo nepateisinamas žmonių žudymas. Bokštą galėjo užimti būrys desantininkų absoliučiai plikomis rankomis. Ko siekė karinė vadovybė, prieš taikius gyventojus panaudodama tankus ir automatus, absoliučiai nesuprantama. Aišku viena, kad dėl žmonių didvyriškumo prie TV bokšto Aukščiausiosios Tarybos liesti kariškiai nesiryžo. Beprasmių aukų nebūna. Amžina šlovė kritusiems dėl Lietuvos laisvės.
1991 m. vasario 5 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 57–59
