1991 m. sausio 12 d. iš vakaro buvau pasiruošęs paryčiais eiti budėti prie TV bokšto. Sudervės g. buvau prigulęs su rūbais. Apie 1.30 val. (01.13) pažadino šūviai iš sunkiųjų pabūklų. Maždaug po 10 min. buvau TV bokšto prieigose. Stovėjo keletas tankų, kuriems kelias buvo užtvertas sunkvežimiais su smėliu. Žmonės ėjo voromis, skubėjo, kiti jau lipo šlaitais į pylimą. Vienas tankas paleido dūmų debesį, kažkas sušuko “dujos!” Dujų nebuvo, tik dūmų smarvė. Jautėsi susijaudinimas, bet jokios panikos. Žmonės grupavosi, ketindami pasitikti tankus ir savimi užtverti jiems kelią prie administracinio pastato, kiti ropštėsi šlaitais, lipo per tvorą. Užkalbino pažįstamas Antanas Leckus. Pakalbinau eiti prie paties bokšto, per administracinio pastato kiemelį. Paaiškėjo, kad tai neįmanoma: ar kas neleidžia, ar praėjimai užsikimšę. Tuomet patraukėme ieškoti skylės tvoroje. Antanas kažkur dingo. (Vėliau paaiškino nuslydęs nuo šlaito ir nusprendęs ten nebeiti.) Pralindę tvorą, pasileidome bokšto link. Netoliese stovėjo keli policininkai su guminėmis lazdomis. Bokštas jau buvo apsuptas, žmonių susidarė kokios 5 eilės, vis ėjo ir ėjo nauji. Daugiausia buvo vyrai, įvairaus amžiaus, jei ateidavo kokia moteris, ją priimdavo į tarpą, toliau nuo išorės. Tuoj nebetilpome po aukštesniųjų aukštų paplatėjimu (pirmojo aukšto spindulys apie 3 m mažesnis, nei aukštesniųjų aukštų), bokštą juosėme jau 8–10 žmonių eilėmis; žiedo išorė maždaug sutapo su asfalto (ar betono) paaukštinimo (savotiško šaligatvio) kraštu. Per radiją diktorė kartojo susijaudinusiu balsu: “Mes dar gyvi”. Tai buvo balsas iš TVR komiteto, Konarskio gatvėje, čia dar buvo “ramu”. Netrukus jos balsas nutilo. Čia vis dar “ramu”. Manėme, kad tankai liks anapus “neįveikiamų” barikadų, o desantininkai bus priversti čia ateiti pėsti. Nuogąstavome, kad gali būti panaudotos dujos. Tuoj pasigirdo kalbos, kad važiuoja tankai. Stovėjau apie 3 m į dešinę nuo įėjimo, nugara į bokštą, priešais mane apie 3 eilės žmonių, už nugaros – apie 5. Iš kaires, nuo Karoliniškių pusės, pasigirdo žvangesys. Netrukus pravažiavo tankas, paskui jį bėgo “atakon” priekin palinkę šalmuoti automatininkai, kitas tankas, vėl automatininkai, lyg ir dengtas sunkvežimis, vėl automatininkai, vėl tankas. Mūsų glaudžios gretos (buvom susikibę rankomis) susiūbavo, pasidavė kairėn. Vyriški balsai reikalavo laikytis. Sugriaudėjo pabūklo šūvis, suskambo dūžtantys ir krintantys langų stiklai. Instinktyviai palenkiau žemyn galvą, nors tai buvo beprasmiška. Tačiau stiklų krušos lyg ir nebuvo. Matyt, jie krito iš langų aukštesniojoje bokšto dalyje ant apatinių aukštų stogo. Vėl šūvis, vėl stiklų skambesys. Mūsų gretos pairo, dešinėje, prie įėjimo, atsirado tarpas. Buvo apie 2.10 val.
Ilgiau ten stovėti nebebuvo prasmes, šiek tiek atsitraukėm. Mūsų vietas užėmė automatininkai, atkišę vamzdžius, sustoję aplink bokštą, jį “saugodami”. Žmonės stovėjo grupelėmis, tai vienur, tai kitur skanduodami “fašistai!” Tankai sukiojo nukreiptus į žmones pabūklų vamzdžius ir prožektorius. Mažiausiai vienąkart iššovė iš pabūklo tuo metu, kai žmonių prie paties bokšto jau nebebuvo. Beveik be paliovos tratino iš automatų ir kulkosvaidžių tai tuščiais užtaisais, tai šviečiančiomis (trasuojančiomis) kulkomis. Į pastatą šaudė kovinėmis kulkomis. Lakstė kulkų išmuštos betono skeveldros. Vienas vaikinas skundėsi, kad skeveldra kliudžiusi jam ausies dalį. Kiti skundėsi ausų būgnelių skausmais. Kalbėjo, kad yra nukautų, sužeistų, sutraiškytų tankų vikšrais, kad sužeistuosius ir žuvusiuosius desantininkai grobia ir tempia į savo tankus, kad gyva žmonių užtvara prie įėjimo į bokštą buvo išardyta automatų šūviais (šaudė kovinėmis kulkomis).
Tankų pabūklų vamzdžiai buvo nemalonūs, bet neatrodė, kad būtų įvarę baimės; vis dėlto reikėjo vengti būti apakintam, vengti dūmų debesų, kad, praradus orientaciją, nepakliūtum po vikšrais. Žmonės pamažu traukėsi į aikštelės pakraščius. Automatininkai iš “gynybos” perėjo į puolimą: ėmė artintis, pleškindami į orą, o jei kas neskubėdavo pasitraukti, kaire ranka pastūmėdavo, palydėdami serija šūvių. Netrukus žmones išvarė iš bokšto teritorijos, už tvoros, kuri kai kur buvo išversta. Tvoros spragas tuoj užėmė automatininkai.
Patraukiau patvoriu Karoliniškių link, norėdamas įsitikinti, kur ir kaip pravažiavę tankai. Ties kampu nuo Kosmonautų pr. pusės stovėjo grupelė žmonių, viens per kitą šaukiančių išverstos tvoros atkarpoje stovintiems automatininkams apie jų motinas, jų sąžinę ir pan.; kiti šaukiančiuosius mėgino raminti. Automatininkai atsakydavo šūviais į viršų.
Pasukau atgal, administracinio pastato link. Tuoj už šio pastato, skersai kelio, riogsojo tai, kas dar prieš valandą buvo sunkvežimis su smėliu ir lengvasis automobilis. Toliau kiek į dešinę ir į kalnelį tankai nesutikę jokių kliūčių. Dar toliau išversta tvora, jos spragoje automatininkai, “saugantys objekto teritoriją”.
Prie administracinio pastato sukiojosi greitosios pagalbos mašinos. Buvo skaičiuojama, kiek žuvusiųjų, kiek sužeistųjų. Žmonės buvo susijaudinę, kai kurie ieškojo per sumaištį pasimetusių artimųjų. Vlada Žukienė desperatiškai ieškojo vyro, kuris dingo tuo metu, kai žmonės buvo varomi iš bokšto teritorijos. Ji kartu su kitais buvo priversta lipti per tvorą. (V.Žukienė gyvena Karoliniškėse, dirba Lietuvos mokslų akademijos Imunologijos institute. Neseniai paguldyta į ligoninę.)
Iš “saugomos teritorijos” išvaryti žmonės dar buriavosi prie administracinio pastato, prie tvoros, ant pylimo šlaitų. Pasigirdo ramus, kasdieniškai skambantis balsas, raginantis žmones skirstytis ir skelbiantis, jog valdžia Lietuvoje perėjusi į “nacionalinio gelbėjimo komiteto” rankas. Buvo apie 3.10 val. Kalbančiojo nebuvo matyti. Jo ir nebuvo išvis. Balsas sklido iš garsiakalbio, iš anapus tvoros. Iš įrašo. Tačiau žmonės skirstytis neskubėjo. Ir, turbūt, ne dėl to, kad netikėjo tuo, kas skelbiama.
“Komiteto” įrašas aiškiai liudijo, kad “operacija” buvo rengiama iš anksto ir turėjo būti vykdoma tuo pat metu visuose numatytuose “objektuose”; paskelbimo metu ji turėjo būti užbaigta. Aišku, kad TVR komitetas buvo užimtas kiek anksčiau, negu TV bokštas; dėl AT puolimo (ir paėmimo) irgi nelabai buvo galima abejoti. Nuostabą kėlė (ir tebekelia) “operacijos” vykdymo būdai ir įvykę nesklandumai. Kam tiek triukšmo? Beginklių gynėjų žiedas aplink bokštą nesudarė rimtos kliūties dresiruotiems specializuotų dalinių vyrukams. Jei būtų vengę, aukų būtų išvengę. Matyt, plano būta kitokio. Aukos buvo numatytos. Nebuvo numatyta tiek liudininkų, kurių jiems nepavyko išvaikyti. Jei tai būtų pavykę, nukautuosius ir sužeistuosius jie būtų išsivežę ir rytojaus dieną paskelbę, kad nukentėjusių nebūta.
Kremliaus “operacija” nepavyko.
Deja, gynyba taip pat nebuvo gerai organizuota. Neaišku, kokios buvo policininkų (jų buvo 6 ar 8) funkcijos. Nebuvo jokių tvarkdarių, jokių instrukcijų, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
Kosmonautų prospekte ir gretimose gatvėse judėjimas buvo kaip dieną, kursavo viešasis transportas. Daugelis nešiojosi radijo imtuvus. Netrukus (prieš 4 val.) prabilo Kauno radijo stotis.
Kaune irgi buvo manoma, kad AT rūmai užimti.
Troleibusų stotelėje stabtelėjo lengvasis automobilis, vairuotojas paėmė 5 keleivius pavėžėti iki AT. O Nepriklausomybės aikštėje visu garsumu pažįstami deputatų balsai...
Ant laiptų prie Vyriausybes rūmų bendra malda, atgaila, bendras nuodėmių atleidimas...
Paryčiais prospekte sutikau Sąjūdžio žmones, nešiojančius lapelius dėl visuotinio politinio streiko, jei būtų nuversta AT.
Man žinomų įvykių liudininkai:
Antanas Leckus
Vlada Žukienė (Lietuvos MA Imunologijos inst., gyvena Karoliniškėse)
Romas Barauskas (Biochemijos inst., gyvena Lazdynuose)
Živile Siaurukaitė (Ekologijos inst.)
Leopoldas Stanevičius
Prie TVR Komiteto:
Jonas Vėgelė
Zigmas Januškevičius
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 51–56
