Lietuvos televizijos bokšto gynėjo liudijimas
Esu Jonušas Vytautas, Tado, gimęs 1946 02 06, gyvenantis Nidoje, dirbantis Neringos m. Komunalinių įmonių kombinate elektriku.
1991 m. sausio 11 d. 19 val. iš Nidos mūsų grupė išvyko saugoti Lietuvos Respublikos Parlamento ir kitų svarbių objektų.
Į Vilnių atvykome 3 val. nakties ir iš kart nuvykome prie Televizijos bokšto. Budėjome prie bokšto tą naktį, visą šeštadienio dieną ir 13 d. naktį. Tada aplink mus buvo ramu, žmonės šoko, dainavo, mums koncertavo įvairūs ansambliai, o aplink gyvenantys žmonės nešė karštą maistą, arbatą. Čia susirinko visa mūsų Tauta. Pamatę, kad didelio pavojaus lyg ir nėra, nutarėme sausio 13 d. naktį 1 val. susirinkti prie autobuso ir grįžti į Nidą.
Jau sulipus į autobusą ir belaukiant vėluojančių, pamatėme link bokšto bėgančius žmones. Supratome, kad kažkas atsitiko ir mes nubėgome prie bokšto. Sustojome papėdėje prie centrinio pastato ir glaudžiai savo kūnais jį apjuosėme. Girdėjosi atvažiuojančių tankų riaumojimas. Privažiavę užtvarą, tankai paleido dūmus, pradėjo šaudyti, girdėjosi automatų ir kulkosvaidžių šūviai. O mes šaukėme: “Lietuva”, “Lietuva”, “Lietuva”. Vėl šūviai ir vėl mes šaukėme: “Lietuva”, “Lietuva”, “Lietuva”.
Tankai neįveikė žmonių ir mašinų barikadų. Tada jie apvažiavo bokštą iš kitos pusės ir priartėjo prie centrinio įėjimo. Tankai nukreipė į rankomis susikabinusius žmones pabūklus ir galingus prožektorius, o kareiviai šaudydami stūmė žmones nuo pastato. Tačiau ir tai neišgąsdino beginklių žmonių, jie nesitraukė. Tada tankai pradėjo pylimu artėti prie bokšto. Kai nubėgau iki bokšto, pamačiau išdaužytus langus, girdėjau nepertraukiamą šaudymą bokšto viduje. Tačiau ir tada aš dar visą laiką mačiau mūsų Vėliavą, plevėsuojančią bokšto lange, mes skandavome: “Laisvė”, “Laisvė”, “Lietuva”, “Lietuva”.
Tankai ir šarvuočiai, šaudydami iš pabūklų ir kulkosvaidžių, vis glaudesniu ratu supo bokštą. Kareiviai mus stūmė nuo bokšto, mušdami metaliniais virbais ir automatų buožėmis, nepaliaujamai šaudė į mūsų kojas ir virš galvų. Nakties tamsoje nepaprastai gerai matėsi trasuojančios kulkos. Desantininkai nenustūmė mūsų nuo bokšto. Tada į mus visu greičiu pasileido tankas. Tuo metu aš stovėjau prie eglaitės ir vos spėjau atšokti. Po akimirkos šią eglaitę sumalė tanko vikšrai. Tankas sustojo, nuleido vamzdį ties žmonių galvomis, iššovė, apsisuko ir vėl puolė mus. Nuo oro bangos žmonės griuvo, kėlėsi, kabinosi rankomis ir vėl šaukė: “Lietuva”, “Lietuva”, “Fašistai”, “Žvėrys”. Į priekį išėjo jauna moteris, žegnojo desantininkus, meldėsi. Vienas desantininkas nusisuko, o vyresnio amžiaus, išliedamas pyktį, daužė metaliniu virbu tanko šarvus. Staiga pamačiau bokšto lange ranką, kuri nuplėšė mūsų Vėliavą. Jėga buvo jų pusėje. Stovėję ir gynę bokštą žmonės buvo beginkliai. Aš pats nesu karo prievolininkas ir nesu niekada turėjęs ginklo, todėl ir bokštą galėjau ginti tik noru matyti laisvą Lietuvą, savo Tėvynę. Aš niekada gyvenime nebuvau matęs tokių žiaurių, bukų veidų, kokius mačiau desantininkų veidus. Normalūs žmonės tokių veidų negali turėti, tai buvo narkotikų apsvaiginti žmonės, neturėję tuo metu jokių žmogiškų jausmų. Buvo taikos metas. Ką mačiau prie bokšto, gindamas Tėvynę, aprašyti neįmanoma. Ten reikėjo būti patiems ir matyti gynėjus bei puolančiuosius.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 33–36
