Liudijimas dėl bandymo užgrobti Ministrų Tarybos pastatą bei Radijo ir televizijos komiteto Konarskio g. okupavimo 1991 m. naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją
1991 metų sausio 12 d. vakarą budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Apie 24 val. einant Gedimino prospektu ties parduotuve “Vaiva” pamatėme link Ministrų Tarybos bėgančius visus žmones, buvusius sankryžos bei Lukiškių aikštės zonoje, ir sankryžoje merginą, raginančią gelbėti Ministrų Tarybą nuo užpuolikų. Per keletą minučių pribėgo daug žmonių ir mes. Paaiškėjo, kad būrys rusiškai kalbančių užpuolikų brovėsi į Ministrų Tarybos pastatą. Ten budintys žmonės apgynė, kol atbėgę į pagalbą žmonės užpuolikus perskyrėme į grupes ir atstūmėme į Lukiškių aikštę. Toliau traukėsi jie patys. Netrukus tarp žmonių prie Ministrų Tarybos buvo pastebėti dar kokie trys užpuolikai. Jie kalbėjo tik rusiškai, teisinosi norėję Ministrų Tarybai pateikti savo protestą dėl kainų pakėlimo, dėl kitų jų “rodinos” Lietuvos problemų. Apie jų buvimą buvo pranešta milicijai. Kol ši atvyko, žmonės juos fotografavo, žurnalistai filmavo ir užrašinėjo jų šnekas. Atvykus milicijai į milicijos mašiną sėsti jie atsisakė, todėl buvo įvesti išsiaiškinti į Ministrų Tarybos pastatą.
Žmonės užpuolikais labai piktinosi, tačiau nemušė, tikėdamiesi, kad jie provokatoriai desantui iškviesti.
Apie 1 valandą (jau sausio 13 d.) buvome prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje. Žmonės saugojo įėjimą senajame pastate, daug žmonių buvo prie Televizijos komiteto pastato. Čia vieni žiūrėjo televizorių, jaunimas šoko, kiti vaikštinėjo, žiūrėjo plakatus. Pastebėjęs įėjimą saugančių darbuotojų subruzdimą ir išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, muzikanto prašiau liautis grojus, baigti šokius. Netrukus, apie 1.40 val., atvažiavo kariška mašina su švyturėliu, paskui ją – tankai ir jų “greitosios pagalbos” mašinos. Pirmieji nuvažiavo link Donelaičio gatvės, kiti šarvuočiai ir tankai liko. Iš jų iššoko sužvėrėję kariškiai ir iš karto pradėjo šaudyti link žmonių prie pastato Konarskio gatvėje, kiti atsuko automatus į žmones, buvusius praėjimų į naująjį televizijos pastatą zonoje (kur ir mes buvome). Žmonės skandavo “Lietuva”, “Laisvė”, užstojo praėjimą link televizijos pastato. Vienas vyriškis iškėlė rankas aukštyn ir, eidamas pirmyn, savo kūnu dengė sužvėrėjusio kariškio laikomą automatą. Tuo momentu nuo Donelaičio gatvės pusės grįžo dar daug šarvuočių, iš jų šoko daug taip pat sužvėrėjusių kariškių. Visi šaudė, kurtinamai griaudė pabūklai, sproginėjo dūminės granatos, viskas skendo dūmuose. Žmonės šaukė dengti nosis, akis. Tuoj pat pamatėme pirmuosius sužeistus kraujuotais veidais, vedamą basa dešine sužeista koja žmogų, keturių nešamą nušautąjį ar sužeistąjį. Prie šarvuočių prigludusios “greitosios pagalbos” mašinos sužeistųjų nepriėmė, todėl jų vairuotojai buvo smerkiami. Šios mašinos buvo be valstybinių ir ar kokių kitų numerių, priklausė okupantų bandai. Nuo Žemaitės gatvės pusės važiuodamas tankas švietė ryškiu spinduliu į priešingoje gatvės pusėje esančių pastatų stogus, langus pagal aukštus, visą zoną, šia kryptimi buvo atsuktas ir tanko kulkosvaidis. Iš šarvuočio atviro liuko kyšojo į žmogų panaši figūra, iš jos per garsiakalbį sklido “broliai ir seserys lietuviai”. Tolesnių žodžių nebuvo girdėti, nes visų žmonių prieštaraujantis šauksmas juos nustelbė. Kai šią “figūrą” žmonės panoro pačiupinėti, ji dingo liuke, liukas užsidengė, garsas sklido toliau. Šiaurės miestelio kryptimi buvo šaudoma trasuojančiomis kulkomis.
Įvykiai šioje zonoje, manau, nufilmuoti iš privačių “žigulių” dešiniojo užpakalinio lango iškišta filmavimo kamera – mašina prie tanko artėjo be šviesų atbuline eiga. Matėme ir, atrodo, japonų žurnalistus, su filmavimo kamera skubančius į didžiausių įvykių priekines gretas.
Visą įvykį lydėjo prakeikimas ir žmonių šauksmas: “fašistai”, “okupantai”.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 26–27
