Šių metų 12 dieną aš, Romas Jasulevičius, Kazimiero, gimęs 1964 m., su dviem draugais nuvažiavome į Vilnių palaikyti teisėtai išrinktą mūsų Vyriausybę. Budėti nusprendėme prie Televizijos bokšto. Naktį iš 12-osios į 13-ąją, 1.40 val., išgirdom policijos mašiną, kuri pranešė per garsiakalbį, kad uždaromas eismas. Mes tuo momentu sėdėjome mašinoje. Iššokus iš automobilio, pasigirdo tankų riaumojimas, mes bėgte nubėgome ant kalno ir peršokę tvorą laukėm, kas bus toliau. Tankas, privažiavęs tiltą, iššovė pirmą šūvį ir artėjo, o privažiavęs prie stovinčių autobusų ir kartu lengvųjų mašinų šovė dar kartą, paskui pradėjo šaudyti ir kiti paskui važiuojantys tankai, bet ne visi. Į šlaitą, buvo aišku, jie neužvažiuos. Tai jie, aišku, suprato ir pradėjo ieškot kito kelio, o priekyje stovintys tankai pradėjo leisti dūmų uždangą “dymovoj zanaves” – juose yra toks įrengimas. Tankams stovint ir be paliovos šaudant kareiviai pradėjo mėtyti sprogstamuosius paketus bei naudojo paketus, sudarančius dūmų užkardą. Tuo momentu kiti tankai, apvažiavę aplinkui, suradę siaurą gatvelę, trindami lengvas mašinas bei suknežindami sunkvežimį, ZIL-130 barstytuvą. Mes apstojom bokštą ir moterims liepėme pasitraukti kuo toliau už mūsų, tankai artėjo šaudydami, todėl keletą kartų perspėjau aplinkinius, kad išsižiotų ir tokiu būdu išvengtų ausų traumos. Kartu su sunkiaisiais tankais privažiavo sunkvežimis su kareiviais ir BMD (“bojevaja mašina desanta”). Iš sunkvežimio iššoko kareiviai, taip pat nušoko nuo tankų. Jauni kareiviai buvo ginkluoti AKM markės automatais, o kiti pagyvenę – bet jau ne kareiviai, nes tik uniforma buvo kareiviška – buvo ginkluoti automatais AKMS-Y. Jie pradėjo rikiuotis prieky mūsų, tada nuaidėjo komanda “Primknut štyki”, o mes visi skandavom “Lietuva, Lietuva”. Ir staiga už nugaros pasigirdo dūžtantys stiklai – pro langus iššoko 3 iš apsaugos, matyt, buvusių vyrų. Tuo momentu susidarė spraga tarp žmonių, supančių bokštą. Kareiviai tuo pasinaudojo ir pradėjo eit artyn, kai kurie šaudydami į viršų, bet šaudė ne visi. Į atsiradusią spragą įvažiavo tankas ir pradėjo sukinėti bokštą, tuo tarpu atsisukau į bokštą ir stebėjau pro išmuštą stiklą, kas dedasi viduje. Ten pradėjo purkšti vanduo, kažkas laistė vandenį, ir čia iš už kampo pamačiau, kaip vienas iš užpuolikų metaliniu strypu kerta per rankas laistančiam vandenį, iš pradžių nepasisekus atšoko už kampo sienos (visa tai vyko vestibiulyje) ir metė sprogstamąjį užtaisą. Tuo momentu tankas atsuko vamzdį virš galvos, jo iš pradžių nepastebėjau, ir iššovė. Šūvis buvo netikėtas. Nors ir stengiausi būti ištisai išsižiojęs, vis vien ausis užgulė. Tuo momentu mes su draugu buvom susikabinę rankomis, kad jaustume vienas kitą ir reikiamu momentu perspėtume vienas kitą. Bet čia mūsų trečias draugas kažkur pasimetė ir mes pradėjome jo ieškoti, šaukti vardu. Laimei, jis buvo netoli ir išgirdo mus. Vėl atsisukant į bokšto pusę tankas šovė dar kartą, kareiviai pradėjo šaudyti jau tikrais šoviniais, nes pradėjo lėkti trasuojančios kulkos ir gana daug, nes jos lėkė maždaug kas trečia, nors paprastai dedamos užtaisant ragelį kas šešta arba septinta. Tuo tarpu viduje kareiviai jau bėgo kopėčiomis į viršų, o kiti pradėjo lėkti per kabinetus ir ieškoti vėliavos. Radę ją, nuėmė, pakeliui daužė langus.
Kareiviai, padedami tankų, pradėjo spaust visus nuo bokšto, pro šalį pradėjo nešti sužeistus, nubėgom žemyn prie greitosios pažiūrėti, gal atpažinsime ką nors. Baisus tai buvo vaizdas. Tuo metu užėmusieji bokštą prabilo lietuvių kalba. Mes sėdom į automobilį ir nuskubėjom prie Parlamento, nes pagalvojom – puola čia, puls ir ten. Prabuvom iki ryto 8 val. Su manim buvo Gintas Ramanauskas, Igno (gim. 1964 m.) ir Artūras Malašicovas, Povilo (gim. 1966 m.).
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 20–21
