“Kruvinasis sekmadienis”
Sausio 13-ąją apie 18 valandą kartu su drauge atėjome budėti prie Televizijos bokšto. Buvo labai nebloga nuotaika, nors snigo šlapias sniegas ir oras buvo labai prastas. Nuėjom prie pat bokšto, čia buvo labai linksma, šokom, dainavom, nebuvo jokios įtampos, nors tankų pasivažinėjimą kažkaip nujautėm. Apie 19 val. grįžom namo, pailsėjom ir vėl 11 val. (t.y. 23 val.) buvom prie pat bokšto, žmonių buvo nemažai. Staiga (apie 24 val.) iš kairiosios pusės nuo centrinio įėjimo atlėkė vyras su barzda, apie 50 metų, ir puolė į šokančių ir dainuojančių tarpą (o ten jau atkreipėm dėmesį, kad šoko ir dainavo gerokai įgėrę žmonės, daugiausia vyrai). Lietuviškai jis užriko: “Žmonės, ką jūs galvojat, nustokit čia linksmintis! Klausykit, ką pasakysiu: užėmė Ministrų Tarybą!!! Greitai organizuokitės eiti prie Ministrų Tarybos!” Mes su drauge tik buvom klausę žinių, jokios skubios informacijos nebuvo. Mes jam atkirtom: “Nesąmonė. Ką čia provokuojat žmones?” Ir jis nulėkė prie kito būrio žmonių. Pamatėm, kad prie radijo pripuolė daug sunerimusių žmonių, pradėjom visi bendraut, žiūrim – ir gynėjai bokšto viduje sunerimo, sustojo, pradėjo dairytis aplinkui. Visi pradėjo kalbėt, kad kažkur yra provokatorius.
Mes nuėjom į tą pačią vietą ir radom ten pat tą aiškintoją. Mes jam pasakėm: “Dėdule, varykit iš čia, kol nevėlu. Kažkas pritarė, kad jus reikėtų – ant laužo!” Pasijuokėm smagiai, o tas žmogus išnyko taip greitai, kaip ir atsirado… Praėjo kokių 10 minučių ir per radiją pranešė, kad prie Ministrų Tarybos įvyko kažkoks incidentas. Vadinasi, ir šitas veikėjas kažkokį planą čia turėjo.
Po to incidento apėmė nerimas, nujautėm, kad kažkas šiandien vyks.
Nuo 24.15 val. pradėjom vaikščioti aplink bokštą, vienoje vietoje kairėje bokšto pusėje (nuo centrinio įėjimo) jaunimas šoko disko šokius, kitoje pusėje šoko liaudies kolektyvas, visi dainavo, linksminosi. Prieš 2 valandą pamatėm, kad visi žmonės bėga prie pat bokšto, dar nesupratom, kas dedasi, tik iš toli išgirdom tankų riaumojimą ir pamatėm važiuojančius juos nuo Karoliniškių. Jie pyškino iš automatų – aišku, supratau, kad tuščiais. Apsupom glaudžiai bokštą, gal 5 eilėm, vyrai sustojo priekyje, mus nustūmė toliau. Žmonės sakė, kad atvažiuoja apie 20 tankų. Nejautėm dar didelės baimės, juokavom, kad kiek važiavo – pravažiavo, gąsdina tik, kad išsilakstytume. Pradėjome šaukti: “Lietuva! Lietuva!” Kažkur jie nuvažiavo ir užsislėpė, stojo nejauki tyla, pasijautėm uždarame žiede ir pasidarė neberamu, pajutom, kad mes apsuptyje ir žūsim visi iki vieno, bet iš vietos nejudėjom. Iš vienos pusės driokstelėjo 3 šūviai, iš kitos – apie 2 šūvius ir pajutau – gal jau pagąsdino… Kažkaip visi atsipalaidavo, nors pradėjo klykt vaikai, nerimas kilo tarp moterų… Buvo neberamu stovėt, pradėjom vaikščioti aplink bokštą, visi lyg buvo dar ramūs, niekas netikėjo, kad bus elgiamasi taip teroristiškai. Tarsi išcentrinė jėga mus išnešė iš apsupties žiedo, per tvoras pamatėm lipančius desantininkus, iš dešinės pusės tankas paleido dujas tiesiai į žmones prie bokšto ir prie centrinio įėjimo. Per dūmus nelabai matėsi, kas darosi… Šalia centrinio įėjimo buvo statomos mašinos su smėliu, lengvosios mašinos (žmonės kalbėjo, kad mašinoje yra žmogus – tikrai nevažiuos tankas ant mašinų). Staiga mums prieš akis, o siaube, tankas pervažiavo per visas mašinas – mums atrodė, kad sutraiškė mus visus aplink stovinčius ir šaukiančius “Lietuva!”
Čia šitas tankas buvo sustabdytas, o kiti jau stovėjo ant kalno. Prasidėjo šaudymas, buvo aišku, kad tikrai ne iš tuščių šovinių. Atrodė, kad sprogs bokštas, buvo kraupu… Išgirdom per ruporą – gal įjungė radiją mūsų “gelbėtojai” – Landsbergio balsą: “Gerieji žmonės, skirstykitės – čia jau nieko nepadėsite.” O šaudymas nesiliovė, paskui tankai pradėjo sukti ratus ir, matėsi, spaudė žmones prie bokšto. Buvo kraupu… Kaukdamos lėkė greitosios, gal dešimtimis, matėsi, kad ir lengvosios mašinos vežė sužeistuosius. Buvo aišku, kad aukos kraupios ir jų daug. Prisimenu, kad vieną tanką vėl pamatėm apačioje, jis nukreipė savo vamzdį į žmones ir vedžiojo po minią. Jau visiems buvo tas pats, mes prie bokšto galvojom viena – sunaikint Gorbačiovą, – jis vienas kaltininkas. Paskui tankas šaudė į langus ir nuvažiavo link Aukščiausiosios Tarybos. Kaukdamos mašinos lėkė ten, nes liko viena viltis – išsaugot Aukščiausiąją Tarybą… Mes tarsi medinėm kojom parėjom namo ir klausėm radijo. Pranešė, kad 7 tankai gąsdindami pravažiavo pro Aukščiausiąją Tarybą. Savo kruviną darbą jie jau buvo atlikę, šiai nakčiai užteko tiek…
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 10–13
