1991 m. sausio mėn. 13 d. naktis Vilniuje, prie TV bokšto
Su draugu susitarėm susitikti apie 12–1 val. prie bokšto. Atvažiavau apie 11.30 val. Žmonių labai daug, daug pažįstamų. Draugo taip ir nesutikau.
Stovėjau prie pat bokšto stiklo, kai paskelbė pavojų (apie 1.30 val.). Vienas jaunas vyras išėjęs iš vidaus kažką reguliavo, bet minia sunkiai jį girdėjo (bent garsiakalbiu reikėjo pasirūpinti). Žmonių buvo tiek, kad suglaudę pečius stovėjo 7–8 eilės aplink bokštą. Aš ir likau stovėti prie pat stiklo, vyrai užėmė priekines eiles. Moterų ties ta vieta buvo 2–3 eilės. Kažkas dar dainavo, kiti skandavo. Netoliese stovintis 65–70 metų vyras ėmė muštis į krūtinę: “Šaukit, okupantai!”, bet žmonės jį greit nutildė. Greta manęs stovėjo mano pažįstamos, vyrukai jau buvo nuėję į priekį. Apsižiūrėję atlikom paskutinius pasiruošimus: apsigobėm kuo turėjom galvas, nusiėmėme akinius, perspėjome vieni kitus, kad šaudant reikia išsižioti.
Visuotinis šurmulys (garsinis). Žmonės savo vietose. Slogios laukimo minutės. Aš atsistojau ant palangės, prigludau prie stiklo. Visas prieš tai naktis budėjau įvairiose vietose, buvau susitaikius su pačiu blogiausiu, tad dabar gana ramiai stebėjau aplinką, žmonių veidus. Mačiau, kad bokšto viduje jauni (labai jauni!) vyrai skubiai atstūmė nuo langų baldus, ištraukė vandens žarnas. Atsisukau į minią. Visi nusiteikę nesveikai karingai (septyniolikmečiai), kitų akys kupinos isterijos, laukinės baimės (nežinojo kur eina?), treti meldžiasi akis nukreipę į dangų.
Vėl atsisukau į bokšto vidų. Vyrai apsirengę storas (brezento?) liemenes, rankose laikė metalinius strypus, stovėjo tvarkingai pasiskirstę, susikaupę, jokios panikos, sumaišties. Į juos pasižiūrėjusi negalėjau atsistebėti jų vidine stiprybe. Ir tada su skausmu pagalvojau, kad jie visi pasmerkti.
Virš minios – gaivališki garsai, tad sunkiai išgirdau per radiją tariamus V.Landsbergio žodžius: “…pragaro jėgos…, … mes su jumis!”
O netrukus prasidėjo. Pirmas šūvis, antras, trečias… Nakties padangė nusidažė raudoniu, o nuo trenksmo drebėjo ne tik stiklas, bet ir žemė po kojom. Vėl atsisukau ir vėl išvydau tą patį ramų gynėjo veidą. Ar jis liko gyvas?
Ten, apačioje, jie šaudė ir baugino mus gal 20 min. Paskui ėmė pas mus iš apačios bėgti žmonės, jie prisijungė prie mūsų. Policininkai, lig šiol stovėję eile prie pinučių tvoros, nubėgo į kitą bokšto pusę.
Gaudimas vis stiprėjo. Tankai atsirado staiga. Jie, matyt, atvažiavo iš kitos pusės ir glaudžia vora laikrodžio rodyklės kryptimi judėjo aplink bokštą. Ant jų sėdėjo po 2 ginkluotus kareivas. Iš pradžių skaičiavau tankus, bet po 15 skaičių pamečiau (matyt iš baimės). Tankai sustojo, nukreipė vamzdžius į žmones ir … pradėjo šaudyti.
Manau, kad ties mumis sustojusio tanko personalas buvo gan “humaniškas”. Kodėl? Šaudė, matyt, mums virš galvų, nes nė vienas, prieš mane stovėjęs, nesuklupo. Tad mūsų gynėjų flangas nepakriko ir neišsiskirstė, tik pajudėjo pirmyn. O man už nugaros jau birėjo stiklai, kažkur šone pylė vandens srovė. Pasigirdo riksmas: “Nazad, strieliat budiem, ni s miesta!”
Taip mes ir trypčiojom pirmyn, atgal. Senasis vyras vėl ėmė rėkti nesąmones, vienas jaunas vaikinukas: “Šaukit, fašistai!” Pastarajam surikau, kad tylėtų. Paklausė.
Pagaliau pralindome tarp tankų ir pakrikome pievoje. Dar sustojau prie “cementinio namuko”, norėjau pažiūrėti į bokšto “svečius”, bet pažįstama nutempė mane už tvoros, žemyn. Nuėjau tolyn. Pažvelgiau į drebantį ant mano rankos laikrodį. Buvo 2.10 val.
P.S. Mano draugas vis tik ten buvo. Jis matė daugiau: kaip šaudė į būrelį žmonių su vėliava, kaip kareivos “šventino” žmones buožėmis, bet net papasakoti aiškiai nesugebėjo.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 62–65
