Lietuvos Respublikos departamentui
Aš, Jagminas Leopoldas, Romualdo, buvau liudininkas viso to, kas įvyko sausio 13 d. naktį. Kai pranešė, kad atvažiuoja kariškiai, aš spėjau nuvaryti savo mašiną nuo bokšto aikštelės į saugią vietą. Tuomet aš atėjau prie sankryžos tarp Sudervės gatvės ir trumpojo keliuko. Buvo jau susirinkę daug žmonių. Pėsti desantininkai pradėjo šaudyti į viršų trasuojančiomis kulkomis, mėgindami tikriausiai išvaikyti minią žmonių. Po to jie puolė prie įėjimo, mušdami automatų buožėmis ir bananais. Po kurio laiko išgirdau moters riksmą, kuri šaukė, kad užmušė. Iš tankų, kurie stovėjo jau bokšto teritorijoje, ant tilto ir prie abiejų galų, buvo šaudoma tuščiais šoviniais, po kurių birėjo greta buvusių mašinų ir artimų namų langai. Žmonės buvo tokie ryžtingi, kad po kiekvieno šūvio jų rinkosi vis daugiau ir daugiau. Aš ir daugelis kitų, tarp jų buvo ir rusų, ir lenkų, apsupom tanką, pažymėtą Nr. 22. Jis taip pat, rodos, iššovė 3 šūvius, nuo kurių man ir, aišku, daugeliui dvi dienas ausyse aidėjo šūviai. Kiek toliau, netoli tilto, kitas tankas paleisdavo maskuojančius dūmus, po jų sekė serija automato šūvių. Mūsų apsuptas tankas retkarčiais staiga pajudėdavo tai į priekį, tai atgal ir visuomet sukinėjo bokštelį, nuleidęs vamzdį, stengdamasis juo užkabinti žmogų. Taip pat mačiau tą operatorių, kuriam padėdavom pasilenkti, kai jis nepastebėdavo artėjančio vamzdžio, ir kuris pirmoje laidoje “Laikas” iš Maskvos parodė tokį šio įvykio faktų mizerį.
Retkarčiais šis tankas, nutaikęs vamzdį į žmonių minią (tikriausiai atbaidyti), palaikydavo kelias dešimtis sekundžių. Šalia šio tanko stovėjo du autobusai “Laz” ir “Paz”. Šis tankas vamzdžiu specialiai išdaužė autobuso “Paz” šoninius stiklus ir bandė laužyti stogą, o po to, pavažiavęs kiek į priekį, užkabino priekiniu sparnu autobusą “Laz”, taip pat specialiai.
Po kurio laiko nuo tilto Sudervės gatve, bokšto link, dideliu greičiu atvažiavo kitas tankas, o paskui jį sunkvežimis, iš jo šaudė į viršų iš automatų trasuojančiomis kulkomis. Ir aš aiškiai mačiau, kaip iš sunkvežimio kabinos, vos pravėręs langą, karininkas šaudė iš automato. Pabrėžiu, kad kuriuos aš mačiau, nė vienas nešaudė tiesiai į viršų, o kokiu 45 laipsnių kampu.
Paskui, kai visa karinė technika susirinko bokšto teritorijoje, žmonės apsupo tvorą, o iš šarvuočio per ruporą pasigirdo lietuviškai (su akcentu) ir rusiškai oratoriaus balsas, kuris skelbė, kad nuversta valdžia, kuri apgaudinėjo, kad Aukščiausiosios Tarybos rūmai užimti, na ir dar daug melagingų žodžių. Taip pat jis liepė visiems skirstytis namo. Tačiau niekas nenorėjo atsitraukti.
Tuomet jie su tanketėm privažiavo prie tvoros ir ją nuversdami privertė žmones nusileisti nuo pylimo.
Tada aš nuvažiavau į Nepriklausomybės aikštę, kur jau nuo 7.30 val. sausio 14-ąją prisidėjau prie barikadų statybos.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 24–27
