Paliudijimas
Aš 1991 m. sausio 13-osios naktį su kurso draugais budėjau prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto rūmų. Aš stovėjau prie naujojo pastato stiklinių durų. Lauke buvo pastatytas televizorius, ir mes tokiu būdu sekėme įvykius. Išgirdome atvažiuojant karines mašinas. Prie senojo pastato pradėjo šaudyti, pasigirdo stiklų dužimas. Mes skandavome: “Gėda! Fašistai, negąsdinkit!” Po to mums už nugarų pažiro stiklai, atsisukę koridoriuje prie milicijos posto pamatėme desantininkus. Nutrūko televizijos transliacija. Pasiūliau nukelti televizorių ant žemės, kad nesudaužytų. Vyrai jį nukėlė. Desantininkas išėjo į lauką. Jis buvo, matyt, aukštesnio rango, nes iš išvaizdos atrodė vidutinio amžiaus, rankose laikė automatą. Aš bandžiau jį kalbinti, klausiau, kodėl jie šitaip daro, kam jiems šito reikia. Jis į kalbas nesileido, įėjo į vidų. Paskui pro duris išėjo nedidelė grupelė televizijos darbuotojų ir keli milicininkai (gal penki). Vieno milicininko dešinės rankos žasto vidury buvo praplėšti marškiniai, uždėtas tvarstis, matyti buvo šiek tiek kraujo. Jis buvo labai sujaudintas ir kvietė mus: “Eikit, eikit iš čia, jie nesustos”. Po to vėl išėjo tas pats desantininkas. Vyrai iš minios šaukė jam. Jis pasakė: “Jūs užmušėte mūsiškį, griebė toliau nuo manęs stovėjusį vaikinuką tamsiai mėlyna striuke už atlapų ir sušuko: “Einam, aš tau parodysiu”. Vaikinas sutiko, ir abu įėjo į vidų. Grįžęs vaikinas pasakė, kad iš tikrųjų bufete ant stalo matęs negyvą desantininką. Minia pradėjo šaukti, kad netiki, kad desantininkai patys jį nužudė. Aš įsikabinau į vyresniojo desantininko krūtinę ir pro ašaras kalbėjau: “Ką jūs darote? Ką jums pasakys jūsų motinos, žmonos, vaikai. Mes juk beginkliai”. Iš šonų stovėję vyrai pradėjo skanduoti: “Fašistai!”, ir desantininkas, į kurį aš buvau įsikibusi, perkėlęs per mane automatą, jo buože trenkė šalia manęs stovėjusiems vyrams. Kitas jaunas desantininkas, iššokęs pro duris, šaukdamas: “Užmušiu!”, pradėjo šaudyti virš galvų. Staiga prieš minią iš televizijos teritorijos pusės atsirado daug desantininkų, kurie šaudė į minią, daužė žmones buožėmis ir stūmė juos gatvės link. Ant laiptelių susidarė spūstis, mane kažkas traukė žemyn, pajutau smūgį į nugarą. Aš slinkau palei sieną. Žmonės klupo, traukėsi, juos daužė. Pamačiau, kaip desantininkas šalia manęs trenkė vyrui šautuvo buože ir užsimojo ant manęs. Mūsų žvilgsniai vieną akimirką susitiko, jis nusikeikė ir, surikęs “Užmušiu!” trenkė man alkūne. Aš užkliuvau už viršutinio bloko ir atsidūriau televizijos statybinėje aikštelėje. Aikštelėje geležinių vartų link pamačiau skubančius vyrą ir moterį. Pribėgus mums prie vartų, kitoje pusėje buvę desantininkai atstatė į mus automatus. Turėjome grįžti prie betoninių blokų. Mūsų laimei, ten stovėjo prožektoriai. Vyras, pasakęs, kad reikia lipti, pirmas perlipo betoninę tvorą. Tada lipau aš. Užlipusi ant tvoros, paprašiau vyrų mane nukelti. Jie padėjo man ir įlaipino į šalia stovintį autobusą. Norėjau atsisėsti, bet tuo metu desantininkai iš kitos pusės išdaužė visus autobuso langus. Atstatė automatus, spragtelėjo užraktai, ir jie pagrasino, kad šaudys. Vyrai mane ir dar kelis žmones, buvusius autobuse, ištraukė ir palydėjo į kitą gatvės pusę. Mano galva buvo pilna stiklų. Čia mačiau, kaip į žmones buvo mėtomos “petardos”. Nuo vienos “petardos” sprogimo žmogus šviesiu lietpalčiu suklupo. Žmonės pribėgę ištraukė jį iš dūmų kamuolio, tuoj pat privažiavo greitoji ir jį išvežė.
Praėjus kelioms valandoms, pajutau, kad skauda dešinįjį šoną, ir žmonės parodė, kad man nubrozdinta kakta. Nubrozdinimas kaktoje buvo toks pat, kaip ir mano draugės, kai nuo jos kojos rikošetavo kulka. Savo sumušimą užregistravau I klinikinėje ligoninėje.
P.S. Mano buvimą prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto rūmų liudija ir filmuota medžiaga, rodyta per Leningrado ir Lietuvos televiziją. Tuose kadruose mačiau ir save.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 7–10
