PRIEŠ MIRTĮ JIE DAINAVO…
Sausio 13-oji.
Tarsi dunkstelėta didelės nelaimės nuojautos, iš namų išeinu 4 val. ryto. Nuo Karoliniškių pusės lekia maži greitosios pagalbos autobusiukai, po du, po vieną lėtai eina žmonės.
Iš jų sužinau, kad budinčių prie bokšto pakeisti jau nebereikia.
Į spėjusią atšilti širdį tarkšteli šaltas metalas. Virš pakeltos laisvei galvos pakimba RANKA. O juk…
O rodos, ką tik…
O vos prieš pusdienį žmonės, nenujausdami atšliaužiančios mirties alsavimo, būriavosi, vaikščiojo apie bokštą, kalbėjosi: čia greit susipažįstama, neklausiant pavardės, ir išsiskiriama, neužsirašant adreso. Ypač daug buvo jaunimo.
Jauniems, aišku, norėjosi pabūti kartu. Atsiskyrę nuo minios, susibūrę į didelį ratą, jie dainavo.
Nepažįstami, bet kartu labai artimi ir gražūs vaikinai ir merginos prie Televizijos bokšto, žiūrėdami viens kitam į akis, ilgai ir kažkaip dramatiškai dainavo senas lietuviškas dainas.
Dainas, kurių – smerkėme – jie nebemoka.
Pasirodo – moka.
Ir žūti už Tėvynę jie moka.
Žūti be gražių žodžių, negalvojant apie savo didvyriškumą. Netgi nežinant, kad tai ir yra tikrasis didvyriškumas.
Ačiū Jums! Atleiskite ir ačiū.
Dabar žinau – tu tikrai neatsiklaupei, Tėvyne, – gal tik eilinį kartą palinksi nuo geležinio kumščio – o paskui –
O paskui jau amžiams atsitiesti turi – tauri ir graži.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 6
