Apie 1991 m. sausio vienuoliktos dienos įvykius Viršuliškėse ir prie Spaudos rūmų
Gyvenu Vilniuje, Viršuliškėse. Po mano buto langais driekiasi tas Viršuliškių gatvės galas, kuris veda į Šeškinę. Reikia pasakyti, kad jau beveik metai, kai šioje magistralėje ypač padaugėjo karinės technikos. Nepaprastai aktyvūs kariškiai tapo nuo sausio 9 dienos. Sausio naktį iš 9 į 10 dieną, prieš trečią valandą nakties, nuo Šeškinės į Viršuliškes griaudėdami motorais pravažiavo šeši šarvuoti transporteriai. Vos spėjus užmigti, jie pradundėjo atgal ir vėl pažadino visą mūsų šeimą. Tokią pat akciją kariškiai pakartojo naktį iš 10 į 11 dieną. Vėl apie trečią valandą nakties pirmyn ir atgal prabildėjo penki šarvuoti transporteriai. Šį kartą, matyt, norėdami palikti didesnį įspūdį, jie karts nuo karto įjungdavo garso signalus. Vėl mes su žmona ir vaikais negalėjome užmigti iki ryto. Buvo aišku, kad kariškiai neketina taikytis su jokiu žmogiškumu. Todėl buvome viskam pasiruošę.
Sausio 11 dieną, tarp vienuoliktos ir dvyliktos valandų, grįžau namo papietauti. Staiga pro langą pamačiau į Viršuliškių pusę važiuojančią tankų ir transporterių koloną. Įsijungiau radiją. Pranešė, kad gali būti užpulti Spaudos rūmai. Aš apsirengiau ir nubėgau link jų. Priėjęs iki sankryžos ties Spaudos rūmais, kareivių ten nepamačiau. Tačiau išgirdau kulkosvaidžio kalenimą “Dosaf” pastato pusėje. Ten ir nuskubėjau. Jau iš tolo pamačiau stovintį tanką, todėl pasukau Viršuliškių gatve link Viršuliškių visuomeninio centro. Užlipęs laiptais ant šlaito pamačiau “Dosaf” kieme šarvuotį, už kurio ratų gulėjo pasislėpę du kareiviai su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis, nukreipę automatus į pastato pusę. Visai šalia jų stovėjo ir keistą reginį stebėjo būrelis berniukų. Toliau stovintį veikiančiu motoru tanką taip pat buvo apspitęs moksleivių, einančių iš mokyklos, būrys. Nuėjau parduotuvės link. Toje pusėje, prie “Dosaf” pastato, stovėjo savaeigis keturių vamzdžių automatinis pabūklas ir dar viena kovinė mašina, kurios tipo neįsidėmėjau. Priėjau arčiau prie pabūklo. Matėsi, kad ant jo įvairiose vietose buvo likusios plombos, o rankinis kulkosvaidis tebebuvo apsuktas tepaluotu pergamentu. Prie pastato buvo susirinkusi žioplių minia. Daugiausia tai buvo vaikai. Už kelių metrų nuo jų stovėjo ginkluoti kareiviai. Vienas iš jų rankose laikė kulkosvaidį ir karts nuo karto šaudė virš žmonių galvų. Tuo metu man toptelėjo mintis, kad stebimo spektaklio viena iš funkcijų – atitraukti dėmesį nuo Spaudos rūmų. Todėl skubiai patraukiau link jų. Beeinant pro mane pravažiavo pavieniai sunkvežimiai su kareiviais ir tanketės. Mat, kariškių kolona buvo iširusi.
Tikriausiai taip atsitiko dėl didelio transporto srauto. Kariškių mašinos sustojo prie Spaudos rūmų, bet kareiviai dar nepuolė. Perėjęs Justiniškių gatvę pastebėjau, kad prie sankryžos yra įstrigę tarp transporto dar keli vikšriniai transporteriai. Mačiau, kaip piktai mojavo rankomis iš jų išlindę vyresnieji. Staiga, matyt, gavę per radiją įsakymą, transporteriai sukaukė motorais ir metėsi į šalikeles. Jomis, taškydami žemes, pamindami po savimi krūmus, tvoras ir viską, kas pasitaikė pakelėje, jie nuvažiavo link sankryžos. Pralėkę raudoną šviesą sankryžoje, transporteriai sulėtino greitį tik prieš Spaudos rūmus. Aš jau bėgte pasileidau įkandin jų. Pakeliui stengiausi susiorientuoti situacijoje. Prie centrinio įėjimo į Spaudos rūmus, jį blokuodami, jau stovėjo ne mažiau šimto žmonių – daugiausia moterys. Tačiau šoninis įėjimas dar buvo niekieno nesaugomas. Tai pastebėjo ir kariškiai. Du vikšriniai transporteriai staiga pasisuko ir, klimpdami bei trupindami bordiūrus, metėsi link jo. Puoliau ten ir aš. Pribėgau bene pirmasis. Durys buvo užrakintos. Prieš jas, viduje, stovėjo pasiruošę atremti puolimą keli beginkliai rūmų apsaugos vyrai, atsukę į duris vandens žarną. Gerai, kad kariškiai puolė ne iš karto. Jie buvo nepaprastai susijaudinę ir netgi pasimetę. Kol jie susirikiavo ir gavo įsakymą pulti, priešais mane jau stovėjo ne mažiau penkiasdešimties tuo metu pro Spaudos rūmus ėjusių ar važiavusių žmonių. Kariškių tuo momentu buvo apie trisdešimt. Jie buvo apsirengę kamufliažinius kombinezonus, su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis. Ginkluoti buvo įvairių modifikacijų desantiniais automatais, kuriuos buvo pasikabinę ant krūtinių. Spėjau dar su siaubu pastebėti, kad automatų saugikliai nuleisti – ginklai paruošti šaudymui. Jie net nebandė kalbėtis su žmonėmis, negrasino, neprašė pasitraukti. Jie tiesiog ruošėsi pulti. Kariškiai pasirinko paprasčiausią taktiką. Kadangi tarp gynėjų buvo daugiausiai moterys, jie matyt nusprendė žmones paprasčiausiai nustumti į šoną nuo durų ir duris išlaužti. Vienu momentu jiems tai buvo beveik pavykę. Bet, atbėgus dar kelioms dešimtims praeivių, kariškiai buvo sustabdyti. Jie šūkavo ragindami vienas kitą, keikėsi. Žmonės buvo spaudžiami prie sienos ir aštrių durų kampų. Moterys iš skausmo dejavo. Pradėjau piktai šaukti ant kariškių rusiškai, kad jie neprarastų paskutinio savo žmogiškumo, nes mačiau, kaip kai kurie iš jų stūmė pirmąją žmonių eilę, įrėmę jiems į krūtines automatų vamzdžius. Galiausiai jų jėgos ir ryžtas apiblėso. Kažkas iš minios atsipūsdamas aprėkė juos, vadindamas žvėrimis. Į tai pirmoje eilėje stovėjęs vyr. leitenantas isteriškai suriko, kad mes, lietuviai, patys esame žvėrys, nes žudome ir persekiojame kariškių vaikus ir šeimas. Pradėjome vieningai šaukti atgal, kad tokių atvejų nėra buvę. Kariškiai jau nebe taip užtikrintai rėkavo, kad jie tai matę per centrinę televiziją, jiems esą taip aiškino politvadovai, kai jie šį rytą buvo permesti lėktuvais į Lietuvą. Galiausiai, jie sakėsi patys matę, kaip prieš kelias valandas Šiaurės miestelyje buvo siunčiama sargyba prie namų, kur gyvena kariškių šeimos. Tuo momentu atbėgo vyriškis nuo centrinio Spaudos rūmų įėjimo ir pašnibždėjo, kad ten kariškiai jau prasiveržė. Buvau prie pat durų, todėl atsisukau pažiūrėti kas darosi viduje. Žmogus su vandens žarna karštligiškai sukiojo vandens čiurkšlę, nukreipęs į išilginį rūmų koridorių. Staiga viduje pasigirdo sausi pavieniai automatų šūviai, dūžtantys stiklai, kelių kulkų rikošeto garsai. Gynėjas staiga metėsi į šoną ir griuvo ant grindų. Su trenksmais ir riksmais koridoriumi prabėgo keletas desantininkų. Garsai kelioms sekundėms aptilo. Po to vėl pabiro stiklai, tik jau kituose aukštuose. Kažkas su trenksmu nukrito ant priestato stogo. Toli pastate pokštelėjo dar keli šūviai…
Priėjau arčiau prie kelis žingsnius atsitraukusių kariškių. Maždaug trečdalis jų pasirodė besą jaunesnieji karininkai – žmonės, iš pažiūros, inteligentiškais veidais. Vyriausias laipsniu buvo kapitonas. Dabar jie stovėjo prieš santūrią, bet atšiaurią minią ir negrabiai bandė gintis nuo aštrių kaltinimų savo atžvilgiu. Dauguma kariškių stovėjo nudelbę akis, kiti – net nusisukę. Kai kurie iš jų suglumusiai šypsodamiesi skubiai slėpė automatus ir bandė teisintis. Vėl pasigirdo garsai rūmų viduje. Kareiviai iš vidaus atrakino duris ir išleido grupę mirtinai išsigandusių rūmų darbuotojų. Jų akys buvo pilnos siaubo, moterys vos laikėsi ant kojų. Supratęs, kad šis dramos veiksmas artėja į pabaigą, nuėjau pažiūrėti, kas darosi prie centrinio Spaudos rūmų įėjimo. Ten buvo dar daugiau žmonių. Virš įėjimo, sienoje, matėsi kulkų išmuštos žymės. Susirinkusieji apie vadovavusio operacijai pulkininko šarvuotį skandavo “žudikas”, vėliau “okupantai”… Pats pulkininkas, stovėdamas ant šarvuočio, bandė vaizduoti ramybę ir abejingumą. Tačiau jo veidas ir rankos iš susijaudinimo buvo pilki kaip žemė. Vėliau sužinojau, kad būtent šis žmogus praliejo pirmąjį kraują šaudydamas į rūmų gynėją, kuris bandė stabdyti užpuolikus vandens čiurkšle.
Šie ir vėlesni 1991 m. sausio įvykiai visam gyvenimui išliks mano atmintyje. Aš niekada anksčiau nejaučiau tokios šventos pagarbos savo tautiečiams lietuviams, kokią jaučiu dabar. Jų drąsa, ištvermė ir šaltakraujiškumas – unikalūs.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 51–57
