Gerbiamieji,
man atrodo, kad tai, ką aš mačiau sausio 12–13 naktį, nėra reikšminga faktais, tai gal daugiau liečia jausminį pergyvenimą, todėl ir nerašiau, bet kadangi labai prašote, jaučiu pareigą kaip tos baisios nakties liudininkė ir dalyvė viską aprašyti.
Nuvykau į Vilnių prie TV bokšto su drauge sausio 12 d. 20.15 val., Kauno autobusu, kuris vežė nuo “Kauno” kino teatro. Važiavau nakčiai budėti, nes jaučiuosi esanti moraliai dvasiškai stipresnė, tad jau ne pirmą naktį ir pasirinkau. Lietuva šaukia. Autobusas buvo pilnutėlis žmonių, daug stovėjo. Nuvykus pamatėme, kad žmonių ne per daugiausia, oras drėgnas, žvarbus, pavaikščiojom žemai, paklausėm keletą anekdotų ir užlipome prie bokšto, įsitaisėme prie centrinių durų, ten ir prabuvome beveik visą laiką. Sušalusios apeidavom aplink bokštą, kur žmonės dainavo, šoko, buvo daug jaunimo. Praėjom ir tuo keliu, kur, kaip vėliau pamačiau, atlėkė į kalną tankai. Aš jaučiausi kažkokia prislėgta. Pro durų langų stiklus matėme apsaugos vyrukus, veidai buvo susirūpinę, ištisai rūkė, labai atidžiai saugojo duris, mačiau kaip viena moteris atnešė valgyti (gal mama). Apie 23–24 val. išėjęs vyrukas pasakė, kad tarp mūsų yra persirengusių desantininkų (batai suvarstomi – kareiviški, striukės chaki spalvos). Labai atidžiai ieškojome, apėjome aplink, bet nė vieno tokio nepastebėjome. Netoli mačiau istoriką Truską, apsirengusį mėlyną strikę, parodžiau draugei, daugiau pažįstamų ar įžymesnių man pažįstamų (ne asmeniškai) veikėjų nemačiau. Šalia stovėjo moteris apie 60 metų, kuri buvo uždegusi grabnyčią, pasistačiusi du šv. Paveikslėlius, sakė turinti šv. Agotos duonos: tai buvo mūsų ginklai – malda ir tikėjimas. Laukėme. Apie 1.30 val. pasigirdo ūžesys, šūviai, pranešė, kad link bokšto atvažiuoja tankai. Visi susispietėm apie bokštą, tvirtai susiglaudėm, petys į petį, susikabinom rankom. Gaudimas ir šūviai stiprėjo, o mes šaukėm “Lietuva”, panikos nebuvo, aš buvau antroje eilėje nuo sienos. Kažkas davė komandą atsitraukti apie 2 m, kad dūžtą stiklai nesužeistų. Atsitraukėm. Visi tarsi suakmenėjom, matyt nieko nemačiau, nes prieš mane buvo žmonės, pasistiebus pažiūrėjau koks plotis – 7–8 metrai. Baisus ūžesys, šūviai. Mintys pralėkė (ateinu Mama, Tėti, pas Jus, sudie Renata, atleisk man Viešpatie nuodėmes. Mirsiu už Lietuvą, nebaisu). Dužo stiklai, ugnis, šviesa, lyg kokios dulkės ar dūmai, nuleidom galvas žemyn, viskas krito ant galvų, bet nejudėjom – pajutau, kaip tame pragare stumia visą mūsų sustingusią masę, ji prasiskyrė, už nugaros buvo tuščia, paslydau (buvo šlapia ir dumblas) ir pargriuvau ant kairio šono bei pajutau labai stiprų ir aštrų automato smūgį į dešinį šoną, norėjau suktis, bet išgirdau vyrišką balsą “kelkitės” ir pajutau ranką, padedančią man atsikelti. Visa masė žmonių stūmėsi link krašto. Išgirdau vėl vyrišką balsą “Žmonės, nesitraukit”, o iš paskos poškėjo šūviai, ūžė tankai, virė tikras pragaras. Vieni traukėsi, kiti sustojo, aš draugei pasakiau, kad man labai sumušė šoną, mes leidomės žemyn, bet nebėgom, nebėgo ir žmonės. Man padėjo nulipti nuo cementinio barjero ir ten tuoj pat, žmonių minioje, pasimetėme. Viršuje siautėjo tankai, vis platino ratą, stūmė žmones, jau esančius prie krašto: atlekia dideliu greičiu tankas link jų ir staigiai pasuka ar sustoja, žmonės nesitraukė, stovėjo vyrų grupė, laikė vėliavą. Aš vaikščiojau aplink, ieškojau draugės ir viską stebėjau. Labai jau šaudė, prie krašto stovintys dažnai lenkdavosi, tūpdavo, nes atrodė šūviai gal tušti, ugnies kamuoliai lėkė link mūsų. Belakstydami tankai bakstelėjo vienas į kitą. Nustūmus žmones, jie sustojo ratu, kareivis prie kareivio, atkišę automatus, o priekyje jų viršininkai, šūviai rimo, tankai sustojo, į juos lipo kareiviai. Iškėlė dvi raudonas vėliavas, sakė, viena dalinio. Prakalbo išvaduotojai. Nešė sužeistus ir žuvusius, vaikščiojo klykdamos moterys (ieškojo savo vaikų). Paleido dujas, veidus užsidengėm šalikais ir nosinėmis, bet dujos greit išsiskirstė, jokio poveikio nejaučiau. Stovėjom ir dainavom. Skandavom “fašistai”, “banditai” visai arti prie kareivių, kalbinom, jie stovėjo kaip muliažai, bejausmiai, vienas daugiau bendravo, sakė “vypolniaju prikazy”, vienas vyresnysis kalbėjo lietuviškai. Apie 4 val suskaičiavau viršuje 12 tankų. Kareiviai lipo į tankus, iš kitų išlipdavo, maišėsi. Greitosios med. pagalbos darbuotojų neleido, ilgai jie prašėsi, juos tikrino, bet neleido, taip pat neleido ir Raudojo Kryžiaus gydytojų, buvau labai arti ir tai gerai mačiau.
Vaikščiojau ir ieškojau draugės, šoną vis labiau skaudėjo, buvo labai šalta ir baisu, bet neverkiau ir nepuldinėjau į šalis. 3 tankai išvažiavo tuo keliu, kur puolė, ten gulėjo visiškai suplota kelių priežiūros mašina, sudaužytas moskvičius ir lyg dar viena mašinėlė. Pasitraukiau į šoną, žmonių jau buvo nedaug, dabar jie atsargiai apvažiavo tas nuniokotas transporto priemones ir vėl pasikėlė į viršų, du ten abu susidūrė, girdėjosi smūgis ir mačiau, tai turėjo būti apsvaigę, apgirtę žmonės, kareiviai, tankų vairuotojai, kurie daužėsi vienas į kitą. Iš paskos jų važiavo ir trečias. Rimo, šūviai pokšteldavo gal iki 5–5.30 val.
Toje sumaištyje buvo daug žmonių, kurie teikė neteisingą informaciją. Girdėjau ir mačiau pati: tai, kad parlamentas užimtas, jau viskas. Vieną moterį, kalbančią lietuviškai, bet rusišku akcentu paleido grupelė žmonių, aš teišgirdau: “eik eik, - padarei juodą darbą ir keliauk", net ir čia neužvaldė mūsų žmonių beprotybė, aklas kerštas. Gėriuosi ir džiaugiuosi, kad priklausau tokiai tautai.
Buvo labai nyku ir baisu, sušalau, apie 6.00 val. nuėjau į laiptinę pasišildyti. Ten susirietęs tupėjo jaunuolis, pasiūliau valgyti, nenorėjo, padaviau saldainių, paėmė – suvalgė. Nekalbinau – kalbėti negalėjome abu. Vėl klaidžiojau, ieškojau draugės, niekaip negalėjau patikėti, kad mane šią sunkią valandą paliko, išsigando ir paliko.
Važiuoti nebuvo kuo. Stovėjo jau 3 milicininkai ir neleido mašinoms čia pasukti. Žmonių buvo nedaug, o ir esantys, kaip man pasirodė, buvo “išvaduotojų” rėmėjai. Būti vienai darėsi pavojinga, bet nežinojau ką daryti.
6.45 val. paprašiau vieno vyriškio, kuris ruošėsi išvažiuoti lengvąja mašina, kad ir mane nuvežtų prie Parlamento – jis ten važiavo. Paklausiau, ar Parlamentas dar neužimtas. Sakė, kad ne. Pasiūlė kavos. Atsisakiau. Taip apie 7 val. buvau prie Parlamento, kur žmonės kaip jūra buvo jį apsupę, statė barikadas.
Tai tiek.
Gailiuosi tik vieno, kad dėl sumušimo kuriam laikui turiu pasitraukti, o taip norėtųsi būti kartu su visa tauta, visa krūtine ginti Lietuvos Parlamentą ir Laisvę.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 48–50
