Prieš tą baisią 13 d. naktį buvau dvi paras nemiegojęs, išvargintas budėjimų, todėl 12 d. 23.30 val. parėjau namo (gyvenu šalia, Perkūno gatvėje), bet neužmigau, o fotelyje snūduriavau, pasileidęs visu garsu televizorių. Išgirdęs persigandusį diktorės Bučelytės balsą, kad mus puola, nubėgau prie bokšto. Bėgau į kalną tiesiai nuo Karoliniškių pusės. Kalno papėdėje, sulaikytas žmonių grandinės, stovėjo tankas: žybčiojo prožektoriumi, sukiojo į visas puses vamzdį, paleisdavo dūmus, kartas nuo karto iššaudavo. Visą laiką girdėjosi automatų šūviai. Užbėgęs ant kalno pamačiau stovinčius vaikiną su mergina. Man prabėgant pro juos, vaikinui pataikė į galvą ir sužeidė. Žmonės jį nuvedė į greitąją pagalbą. Pribėgęs netoli bokšto pamačiau, kad kareiviai jau šaudo viduje ir iš išorės į bokštą. Žmonių minia šaukė “Lietuva, Lietuva”, “Fašistai”… O į minią buvo nukreipti dviejų tankečių ir sunkiojo tanko vamzdžiai, be to minią nuo bokšto buvo atitvėrę automatininkai, kurie kartas nuo karto iššaudavo iš automatų minios kryptimi, gal net gąsdindami palei kojas ar virš galvų, o gal ir į minią – sunku buvo suprasti, nes buvo baisus triukšmas: aimanos, ašaros, šūksmai ir netgi mūsų tautinės giesmės susimaišė kartu.
Aš kaip tik stovėjau šalia tanko, jis iššovė ir kurį laiką buvau tiesiog apsvaigintas. Po to dar kartą iššovė. Paskui, turbūt pagal komandą, pradėjo važinėti tanketės, darydamos įvairius zigzagus ir blaškydamos minią iš bokšto aikštės. Mačiau, kaip dalis iš minios nespėjo pasitraukti ir tanketė pervažiavo žmogų, sunku buvo tame košmare suprasti kas ten – vyras ar moteris, nes kūnas tiesiog buvo sutrintas į purvą. Išblaškius minią iš aikštės, vienas iš šitų banditų desantininkų uniformomis ant aikštės pylimo stovinčiam vaikinui dūrė į krūtinę durtuvu. Jam nusivertus į apačią ir bandant keltis, paleido seriją iš automato. Vaikinas daugiau nepasikėlė. Prie jo tuoj pat pripuolė ten stovėję medikai. Visi matė, kaip į aikštę prie bokšto desantininkai neleido medikų, todėl apačioje skandavo “žvėrys”. Nemačiau nė vieno panikiškai bėgančio, visi buvo apimti bejėgiško pykčio ir sukrėsti.
Mūsų policija ragino žmones trauktis, sakydama: “Žmonės, ar nematote, kad tai žvėrys, neaukokite savo gyvybių be reikalo, važiuokite kuo greičiau prie Aukščiausiosios Tarybos – nes jie nenurims, Jūs ten labiau reikalingi”.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 30–32
