Paaiškinimas
Šių metų sausio 12–13 dienomis mes atvažiavome į Vilnių saugoti Televizijos bokštą. Diena prie TV bokšto prabėgo greitai. Vilniečių pastangomis visi atvažiavusieji prie Televizijos bokšto buvo aprūpinti karštu maistu ir gėrimais, netgi rūkoriams cigarečių buvo. Visi žmonės buvo nusiteikę draugiškai. Apsupę Televizijos bokštą ratu, įvairių miestų atstovai linksminosi, šoko, dainavo ir niekas negalėjo patikėti, kad jų laukia tragiška naktis. Pusiaunakčio sulaukėme linksmai, vieni kitiems draugiški. Kartu su lietuviais buvo rusų, lenkų, armėnų atstovai. Apie pirmą valandą nakties prasidėjo judėjimas mieste, apie tai mums skubiai pranešė. Bet niekas netikėjo, kad viskas taip tragiškai tai pasibaigs. Prieš antrą valandą nakties pamatėme, kaip į viršų buvo paleista raketa. Greitai į žmones kreipėsi koordinatoriai, kurie pranešė, jog link Televizijos bokšto juda tankų kolona. Visi žmonės greitai susikibo rankomis, sudarę uždarą ratą aplink bokštą. Tankus pamatėme, kai jie pasirodė nuo Žvėryno pusės, už Televizijos bokšto tvoros. Jie sustojo, išsirikiavo viena linija ir, sulaužę tvorą, įvažiavo į teritoriją. Niekas neišsigando ir tiktai dar labiau susikibę rankomis šaukė “Lietuva”. Tankai priartėjo ir pamatėme, kaip ant vieno iš jų užlipęs išdavikas pareiškė, kad Nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu įsako išsiskirstyti. Tačiau niekas į tai nereagavo. Tada pasigirdo automatų serijų papliūpos į Televizijos bokšto stiklus. Žmonės pasitraukė toliau, nes krentantis stiklas galėjo sužeisti. Okupantai, pamatę, kad žmonės neišsigando, davė signalą atakai. Nušokę nuo tankų desantininkai metaliniais strypais pradėjo mušti beginklius žmones. Kai tai nepadėjo, pajudėjo tankai tiesiai į žmones, prieš tai apmėtę juos sprogstamaisiais paketais. Žmonės tokios ginkluotos armados stumiami pradėjo trauktis nuo Televizijos bokšto. Desantininkai šaudė į beginklius žmones, įsiveržė į patalpas. Spėjau pastebėti tiktai, kaip kažkas čiupo mūsų miesto vėliavą ir susiliejo su besitraukiančiais. Toliau vijo visus žmones iš teritorijos. Atsidūrėme prie tilto Sudervės gatvėje, kur desantininkams į pagalbą skubėjo šarvuočiai. Tačiau žmonės nesitraukė nuo tilto. Technika nejudėjo iš vietos. Bokšteliuose sėdintys kareiviai grasino žmonėms, jog šaudys. Tačiau niekas nekreipė dėmesio. Vėliau su gerb. Valavičių šeima pasiekėme stovinčius mūsų autobusus. Žmonės buvo sukrėsti visko, ką pamatė tą baisią naktį. Desantininkai dar ilgai šaudė, susidarė toks įspūdis, kad jie saliutuoja savo pergalės garbei, nes šaudė “trasiniais” šoviniais. Prie mūsų autobusų priėjo dvi vilnietės moterys, kurios atnešė vaistų. Laimei, tarp mūsų sužeistų nebuvo.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 28–29
