Šių metų sausio 12 dienos metu buvau nuvykęs budėti prie Televizijos bokšto, Karoliniškėse. Vakare buvau atėjęs RTV rūmų, Konarskio gatvėje, kur budėti buvo susirinkę taip pat nemažas būrys žmonių. Nuotaika buvo taiki, draugiška. Dalis susirinkusiųjų, sustoję ratu į būrelius, dainavo liaudies dainas, todėl nuotaika atrodė net šventiška, tarytum ir nebūtų jokio pavojaus. Apie 22 val. patraukiau namo.
Naktį iš 12 į 13 d. mus pažadino šūviai, kurių įkandin nušvisdavo nakties dangus. Supratome, kad šaudo tankai, o protarpiais pasigirsdavo ir automatų papliūpos bei pavieniai šūviai. Pasijutome beveik šoko būsenoje, nors ir tikėjomės tokių armijos provokacijų. Įjungėme televizorių, sutrikę rengėmės eiti ten, kur girdėjosi šūviai, nes iš vakaro prie Telefonų stoties išėjo budėti ir mūsų sūnus. Per televizoriaus ekraną dar spėjome išgirsti žurnalistės Bučelytės paskutinę informaciją ir išvysti RTV koridoriuose pasirodžiusius desantininkus. Atskubėję su žmona prie Telefonų stoties, Savanorių prospekte, ir neradę ten sūnaus, patraukėme Žemaitės gatve prie RTV rūmų, Konarskio gatvėje. Buvo gal 2 val. 30 min. Ką ten išvydome netelpa nei į protą, nei į sveiko žmogaus sąmonę. Ten, kur iš vakaro budėjo taikiai nusiteikę vilniečiai ir iš kitur atvykę žmonės bei svečiai, norėdami apginti savo buvimu RTV rūmus ir jų darbuotojus nuo okupacinių jėgų užpuolimo, dabar viešpatavo tarytum paties pragaro jėgos. Prie RTV rūmų išilgai gatvę ir jų teritorijoje stovėjo tankai, kitos karinės mašinos, keli išdaužytais langais autobusų. Šalia tankų, šarvuočių atstatę automatus stovėjo laisvai išsirikiavę palei gatvę desantininkai. RTV rūmai žiojėjo išdaužytais langais. Per įjungtą garsiakalbį plėšė ausis Jermalavičiaus įkalbėtas įrašas, skelbiantis, kad Lietuvoje valdžia pereina į Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas ir t.t. Įrašas skelbia “gelbėjimą”, o čia pat vykdomas kruvinas smurtas ir teroras. Kitoje gatvės pusėje, sustoję ant šaligatvio, blaškėsi beginkliai vilniečiai ir iš kitur saugoti RTV rūmų žmonėsi. Sukrėsti šito košmaro jie skandavo: "fa-šis-tai”, “okupantai”, “Lietuva”, ir į taktą mosavo iškelta ranka. Desantininkai, kitoje gatvės pusėje, gąsdindami susirinkusius šaudė į orą, bet niekas nebuvo garantuotas, kad nepaleis šūvių ir į skanduojančius žmones. Kad išvengtų susidūrimo su desantininkais, išilgai gatvės šalia beginklių žmonių buvo išsidėstę policininkai, jie neleido žmonėms eiti per gatvę į kitą pusę. Žmonių minioje maišėsi nemažai filmuojančių savo kameromis žurnalistų.
Ir štai vieną eilinę desantininkų šaudymo salvę užbaigia mestas į minios pusę sprogstamasis užtaisas. Už dviejų trijų metrų nuo manęs ant žemės krito prie pat gatvės stovėję trys žmonės. Nenukentėjusiesiems puolė padėti atsikelti. Vienas iš sukniubusių gulėjo kniūbsčias ir nejudėjo. Tada du vyrai paėmė jį už parankių ir nunešė prie netoliese stovėjusios greitosios pagalbos mašinos. Man priėjus, jis, gulintis ant neštuvų, buvo jau įkištas į mašiną, o jo kojos dar buvo durelių angoje. Greitosios gydytojas, ar gal kuris kitas šalia stovintis, lyg nustebęs pasakė: “Čia gi ispanų žurnalistas”. Iš ko jį atpažino aš nesupratau. Jo veido nemačiau, nes ir čia jis buvo paguldytas kniūbsčias.
Mačiau, kaip Konarskio gatve, nuo vakarinės meno mokyklos pusės, atvažiavo didelis raudonas keleivinis autobusas, kuris, privažiavęs prie tankų virtinės pabaigos, sustojo ir iš jo pasipylė civiliai apsirengę su raudonais raiščiais ant rankovių žmonės (jeigu juos galima taip pavadinti), kurie iškart išsidėstė ant to šaligatvio gal 3 m intervalu. Tokių matėsi ir RTV rūmų teritorijoje. Tai tikriausiai “jedinstveninkai”. Vienas panašus tuščias autobusas ten jau stovėjo prieš šitam atvykstant.
Buvo apšaudyti ir gyvenamųjų namų langai priešais RTV rūmus. Gyventojai jau dangstė juos kas kuo turėdami, o ant žemės po langais buvo pilna smulkiai subyrėjusių stiklų, atrodančių tarytum ledų kruša po audros.
Pagaliau tarp žmonių sutikau ir savo sūnų, po to, gal už minutės, driokstelėjo virš mūsų tanko ar šarvuočio šūvis, kurio garsas ir sukelta oro banga mus pritupdė prie žemės ir apsuko į priešingą pusę – net nepajutome, kaip tai atsitiko. Pagaliau būrys desantininkų, išvirtę iš RTV rūmų, nieko nelaukę sėdo į šalia centrinio įėjimo stovintį dengtą sunkvežimį. Visi ginkluoti automatais, o galinėje eilėje sėdintys rankose laikė dar ir paruoštus sprogmenų įtaisus. Sunkvežimis atbulas pajudėjo į gatvę ir apsisukęs išvažiavo.
Tokie mano prisiminimai iš šios siaubo nakties prie RTV rūmų. O koks košmaras tą naktį įvyko prie Televizijos bokšto, tai sunku ir įsivaizduoti. Baisiausia, kad tai daroma nesant jokios kaltės, sutrypiant bet kokį teisėtumą ir dar, kad tai daroma su Nobelio Taikos premijos laureato palaiminimu.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 20–23
