Liudijimas
Tą baisią sausio 13 d. naktį su savo vyru Gražiu Bronislavu, dirbančiu RTV garso režisieriumi, budėjome prie RTV komiteto. Čia buvo labai daug žmonių – vilniečių ir iš rajonų. Stovėjome minioje, ant laiptelių, prie pagrindinio įėjimo į TV, kurį saugojo Lietuvos policija. Iki 2 val. buvo ramu. Pro įėjimą mergaitės nešiojo žmonėms karštą arbatą, sumuštinius, žmonės įeidavo ir išeidavo iš pastato. Priebutyje ant paaukštinimo stovėjo televizorius, o per CNS kanalą rodė kvailą amerikietišką vesterno tipo filmą su gražiomis nuogomis moterimis, besimaudančiomis ežere. Tai leido žmonėms nors truputį atsipalaiduoti nuo įtampos. Apie 2 valandą, pamenu gerai, atėjo nedidelio ūgio vyras ir paprašė policijos diktofono. Juo kreipėsi į žmones, ieškodamas autobuso, užtvėrusio įvažiavimą į mašinų stovėjimo aikštelę, vairuotojo. Vairuotojas atsirado ir autobusas buvo patrauktas nuo kelio. Dar pamenu jaunuolį, ilgais juodais garbanotais plaukais, juodu paltu ir baltu šaliku, kuris labai trumpam buvo įėjęs į TV pastatą. Grįžęs jis toliau stovėjo minioje.
Apie 2 valandą pasigirdo didelis triukšmas gatvėje, televizorių išjungė, visi apmirė. Kažkas sušuko: “Tankai!” Greitai pamatėme juos, riedančius Konarskio gatve. Pradžioje atrodė, kad pravažiuos pro šalį. Atrodė, kad jie buvo sustoję. Po to į minią pasipylė sprogmenys, kurie nukritę ir sprogę, pripildė dūmais visą aikštelę. Minia skendo dūmuose. Pradėjo šaudyti. Kažkas šaukė: “Nebijokite, šaudo iš tuščių!” Žmonės nesitraukė, pradėjo skanduoti: “Okupantai”, “Fašistai”, “Lietuva”. Užsidengėme veidus pirštinėmis ir toliau stovėjome. Po to užriaumojo gatvėje stovėję tankai. Vienas jų, atlaisvintu keliu į aikštelę, artinosi į TV priebutį, kitas įvažiavo į aikštelę tarp medžių ir atsisuko į minią. Dužo priebučio stiklai. Iš kažkur į jį sušoko desantininkai. Vieną mačiau labai iš arti ant priebučio. Tai nebuvo žmogus, jis labiau panėšėjo į robotą – išbalęs, stiklinėmis akimis, išsižergęs, automatą nukreipęs į žmones, pritūpęs ir svyruokliuojantis, tarytum jį kas kratytų iš vidaus užsuktu mechanizmu. Vaizdas buvo baisus. Jis iš minios ištraukė aukščiau aprašytą jaunuolį. Visi apmirė. Įsitempęs į vidų, vėl greitai jį išspyrė, sakydamas: “Ty budeš svidetelem”. Turbūt TV koridoriuose kažkas vyko. Daugiau šio jaunuolio nemačiau. Jis buvo labai panašus į rodomą filmuotoje medžiagoje vėliau iš ligoninės, kuriam buvo peršautos abi šlaunys. Tačiau to negarantuoju.
Visą laiką šaudė iš automatų. Antrasis tankas, šaudydamas iš patrankos, grėsmingai artėjo į minią, prispaustą prie tvoros (su vaikų piešiniais). Prisiartinęs maždaug 3 m atstumu, jis iššovė, nuo garso mano vyras apkurto. Žmonės, desantininkams pradėjus daužyti automatais kur papuola, pradėjo trauktis. Buvome antroje eilėje nuo daužomųjų. Matėme, kaip sumuštus žmones rinko greitoji pagalba, stovinti tankui iš kairės. Iš TV priebučio išvedė vyrą subintuota ranka iki peties. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Buvome nustumti ant šaligatvio, priešais TV komitetą. Visą laiką šaudė, dužo priešais esančio namo langai, tamsą skrodė tanko prožektorius, minia skandavo “Okupantai”, “Fašistai”. Tankų armotos ir desantininkų automatai šaudė toliau. Į greitąją, stovinčią prie pat gyvenamojo namo, išvedė jauną nėščią moterį. O saldus “Jedinstvo” ideologo Jermalavičiaus falcetas, įrašytas į juostelę, sukamą vėl ir vėl, kartojo kažką panašaus į “Žmonės, mes ne spekuliantai, turtų neturime, mes darbo žmonių valdžia ir ginsime jus, eikite namo pas savo žmonas, vaikus, tėvelius, senelius…” Buvo klaiku to klausyti šūvių, prožektorių, dūmų, dūžtančių langų fone. Ėjome ieškoti savo vaikų. Jų neradę, nutarėme skambinti namo. Įėję į 1-o aukšto butą, name priešais TV, radome 3 išsigandusius suaugusius žmones. Moteris kalbėjo: “Ponia, čia gulėjo žmogus, paplūdęs krauju. Ponia, aš ploviau tą kraują. Gydytoja užgulusi sužeistąjį, išėmė kulką iš jo kojos, po to išvežė”. Pasakojo, kad į jį šovė civilis, prisigretinęs labai arti. Savo vaikus radome namie. O žmonės nenorėjo skirstytis, aptarinėjo įvykius. Tarp jų pamatėme RTV žurnalistus R.Sartatavičių ir E.Bučelytę. Lengviau atsikvėpėme. Kiti ragino bėgti, patys bėgo ir važiavo savo automobiliais į Nepriklausomybės aikštę. Po “mūšio” vaizdas atrodė baisus: apie 20 jedinstveninkų, jaunų vyrų su raudonais raiščiais stovėjo žemai, TVR mašinų stovėjimo aikštelėje, juos saugojo desantininkai, atokiau nuo jų, gatvėje – mūsų policija, už jos – žmonės – mes. O Jermalavičius vis “giedojo” savo giesmelę. Matėme, kad šviesos buvo uždegamos visuose Radijo pastato languose: pirmo, antro, trečio aukšto kambarių, o vyras verkdamas vardijo koks tai kabinetas, kur jo darbo studijos, fonotekos, dėl kurių labai sielojosi. Toliau tas pats ištiko ir TV pastatą iki pat viršaus. Mes stovėjome, automatai tvatino, Jermalavičius “giedojo”, prožektoriai spigino akis. Išėjome į Savanorių prospektą ir, sustabdę mašiną, parvažiavome namo. Iš čia kaimynė pasisiūlė pavėžėti iki 2-osios ligoninės LOR skyriaus. Jau kieme mus pasitiko gydytojai, greitai ir kvalifikuotai suteikę reikalingą pagalbą.
Ką pasakojo žmonės. Į Konarskio gatvę iš apačios atvažiavo greitosios pagalbos automobilis. Žmonės jį praleido. Tačiau iš paskos pamatė tankus ir turėjo trauktis. Iš greitosios iššoko SA karininkai, kiaurai per langus patekę į Radijo komiteto pastatą. O visą kitą atliko desantininkai, tankai, “Jedinstvo” agentai.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 11–13
