Ne iš karto suvokėme, kas mus pažadino: reaktyvinių lėktuvų kauksmas, žemės drebėjimas, kosminių civilizacijų stūgavimas, meteorų ar raketų sprogimai. Garsai buvo tokie neįprasti, tokie nekasdieniški, kad per pirmąsias sekundes nežinojome nei kur bėgti, nei ko griebtis. Prasitrynę užmiegotas akis, puolėme prie langų – beregint viskas paaiškėjo: tankai. Darniomis voromis atlėkę Šeimyniškių gatve iš vakarų, jie beveik nemažindami greičio suko kairėn ir dūmė Šiaurės miestelio link. Vienai jų brigadai išnykus iš akių, įsiviešpataudavo tokia tyla, kokia gali būti miegančiame mieste 4 valandą ryto, gerokai prieš aušrą. Bet, nepraslinkus nė trejetui minučių, iš tamsios tuštumos išnirdavo kita vora ir mūsų klausą iš naujo užguldavo kosminių garsų siautulys. Tyla – kauksmas, kauksmas – tyla. Tas balansavimas tarp siaubingų karo garsų ir nuostabios vidunakčio tylos tęsėsi kone valandą. Pagaliau viskas nuščiuvo, įsiviešpatavo priešaušrio ramybė. Nepasigirdo šūvių, langų nesudrebino sprogimai, bet nykus įtarimas brovėsi į sielą, neleido sudėti bluosto. Ir ne be reikalo! Vos prašvitus, pasklido garsas: jedinstveninkų kolonos žygiuoja prie parlamento. Dingtelėjo galvon Antano Terlecko prieš kelias dienas ištarti žodžiai: sausio 7 d. bus pakeltos kainos, sukils nepriklausomybės priešai, išvaikys parlamentą, paleis Vyriausybę! Kodėl jūs tylite, kodėl nieko nedarote, nejaugi nesuprantate, kad bręsta sąmokslas, rengiamas perversmas?
Kai atlėkėme prie parlamento, maištininkai jau skirstėsi nepadarę didelės žalos: išmušti keli langų stiklai, ištrypta veja, prie įėjimo į rūmus palaistyta vandens.
– Šturmovali zimnij! – skeryčiojasi Anatolijus Baranovas, tiesdamas man ranką.
– Po Josifu Visarionovičiu soskučilis? – atremiu.
– Poriadok nado navesti nakoniec! Nadojiela boltovnia! – šūkaliodami, kilnodami kumščius jie nueina, ketindami po valandos sugrįžti su vėzdais.
Būriuojasi žmonės, aptarinėja, skėsčioja rankas ir, žinoma, netiki, kad jie išdrįs. Išdrįs pakelti tą vėzdą. Prieš daugumą pakelti, stoti prieš žmonių valią, nuneigti tautos sprendimą. Tiek metų tylėjusi ir kantriai nešusi okupacinį jungą, pagaliau pasakė: gana! Norime tiesos, norime nuosavo parlamento, savos policijos, savos prokuratūros! Norime, norime, norime! Jiems, žinoma, negerai, tiems, kurie jautėsi čia šeimininkais, kurių žodis būdavo paskutinis, visada paskutinis, nes vėzdas tebebuvo pakeltas. Trėmimų ir katorgų vėzdas. Vorkutų, magadanų, karagandų...
– Ketvirtą valandą būk, neužmiršk! Nenusileisim, neatiduosim! – ragino vienas kitą ir vyrai, ir moterys, nenoriai skirstydamiesi, vis dirsčiodami į šalis ar jie nesugrįžta, ar nepuola.
– Ateisiu ne vienas, žmoną ir vaikus atsivesiu!
Ir atėjo, ir prigužėjo! Ir jaunų ir senų, ir mažų ir didelių. Suliūliavę lyg jūra, suošė lyg šimtametė giria! Lietuva, Lietuva, Lietuva! Neleisim! Apginsim! Išauginsim, išsaugosim! Atėjo ir jie, susimetė į krūvą ties biblioteka po medeliais. Saujelė, palyginus su ta žmonių jūra, su ta minia. Ir žodžių beveik nesigirdėjo, plakatų beveik nesimatė – vienas kitas. Pašūkavo, pastovėjo ir išsiskirstė, net iš tolo neprisiartino prie rūmų, kur posėdžiavo, visą dieną dirbo parlamentarai: atšaukė kainas, priėmė susikompromitavusios Vyriausybės atsistatydinimą. Diskutavo, analizavo, planavo. Ir, žinoma, laukė, rengėsi būsimiems įvykiams, rytojaus darbams. Audringa sausio 8-ji baigėsi ne ypatingai tragiškai: vienas kitas gynėjas aplamdytas, vienas kitas įbrėžimas padarytas. Niekas nežino, ar jų bus daugiau. Baiminasi ir viliasi, vis dar viliasi.
Sausio 9-ji ir 10-ji – rūsčios, bet kartu ir pakilios dienos – tegu jie sau važinėja su tais savo buldozeriais, tegu užiminėja! Kaip atėjo, taip turės ir išeiti. Vieną kartą jau buvo užėmę ir Spaudos rūmus, ir patalpas Maironio gatvėje, o rezultatas? Fiasko! Taip bus ir šį kartą! Dabar mes jau budresni, akylesni, išradingesni: nuo Parlamento minios nesitraukia. Kyšteli nosį ir jie – sausio 9-osios priešpiečiais keli šimteliai buvo vėl susimetę sodelyje prie bibliotekos. Pamurksojo keletą valandų, nedrįsdami ištarti nė žodžio, ir išsiskirstė. Žinoma, buvo ir persirengėlių. Bet ar palyginsi su tomis miniomis, su tais dešimčia, ar net šimtą kartų gausesniais savanorių legionais. Ginkluotų dainomis ir šūkiais, sukančių ratelius, susikabinusių rankomis. Panašiai kaip Baltijos kelyje, kaip prie Lazdijų. Čia demonstruojama ne karinė, ne ginklo ir ne materijos jėga – dvasios. Visuomenės, tautos valia ir ryžtas. Pakilome, pakilome! O jei dar ir ne visi pakilome, tai kylame ir jau eisime, dabar tikrai eisime: naujasis premjeras Albertas Šimėnas toks savas, toks neišdidus, neišpuikęs, toks lietuviškas, kone valstietiškas vadovas. Argi jie išdrįstų nebalsuoti, nepatvirtinti? Rezultatų laukėme kvapą užgniaužę. Ne tik aikštė prie Parlamento rūmų, ne tik Vilnius – visa Lietuva laukė… Pagaliau! Vėl turime Vyriausybę, teisėtą, ne tik Parlamento, visų mūsų patvirtintą. Nebijau sakyti to žodžio visų – negirdėjau balso, kuris būtų prieštaravęs. Jei reikės, nuvažiuos ir į Paryžių, ir į Londoną, ir dar toliau. Kartu vyksim, jei pašauks, pėsti eisim! Kaip Daukantas, kaip Žemaitė, kaip Katkus... Ar tie sermėgiai buvo išmintingesni, ar tvirtesni, o žiūrėk, kiek nuveikė! Ne vienam ir ne dviem širdis atlėgo tą vakarą, ne vienas ir ne du užmigo kur kas ramesniu miegu, bet buvo ir tokių, kurie budėjo, kurie liko prie rūmų. Knietėte knietėjo padaryti kažką tokio labai svarbaus, labai reikalingo žmonėms, kaip nors prisidėti prie bendro reikalo, bendros kovos! Tegu ši bemiegė naktis bus ta auka, tas indėlis, tegu ir mažas, tegu ir nelabai reikšmingas, tegu tik viena milijoninė dalis, bet ji bus, ji egzistuos ir niekas negalės tos žymės ištrinti.
Pirmieji šūviai ir pirmasis kraujas! Vėl Spaudos rūmai, sausio 11-osios vidudienis. Juos buvom lyg ir primiršę, palikę likimo valiai, tuo jie ir pasinaudojo. Nors jiems, žinoma, nieko nereikštų ir didesnė minia – tankai ir automatininkai. Neperšaunamos liemenės ir plieno šalmai... Bet mūsų pusėje Tikėjimas ir Viltis, mūsų pusėje Tiesa ir Teisingumas...
– Kai aš susikoncentruoju, kai sukaupiu valią ir kreipiuosi į Dangų, – sako Algirdas Bubnelis, – jie darosi bejėgiai. Didžiausią minią, visą jų diviziją galiu perrėžti kaip peiliu. Aš einu, o jie traukiasi, mėgina kirsti, atšoka pakelti kumščiai, pakimba ore vėzdai. 0 mano rankos tuščios, galva nepridengta… Tikėjimo Angelas mane gina, Dangaus Išmintis veda, tėvų ir protėvių Dvasia globoja. Mes nugalėsime ne kūno, ne ginklo ir ne materijos jėga, o didesne ir galingesne – Dvasios jėga. O be tikėjimo čia negalima. Ir atsipalaiduoti negalima, pasitikėti vien kūnu...
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergams palikti vargo naktį klaikią! –
Šaukiu aš, protėvių dvasia.
Vytauto Landsbergio, Kazimiero Motiekos, Algirdo Patacko, Antano Terlecko, visų parlamentarų, visų kankinių ir kalinių balsu šaukiu: ateikit! Ateikit ginti laisvės, ateikit ginti Tėvynės, ateikit ginti Nepriklausomybės! Ir jie ėjo, jie važiavo! Iš visų miestų ir visų kaimų, visų miestelių ir visų įstaigų – Hidra vėl kelia galvą, Drakonas tiesia nagus! Ne vienu, o keliais žiedais apjuosiamas Televizijos bokštas, Radijo ir televizijos rūmai, kuriuose studijos ir aparatūra. Vėliavų ir plakatų miškas prie Parlamento ir Vyriausybės pastatų, bet jie...
Kai sausio 12 d. vėlyvą vakarą pasigirdo skambutis iš radijo, nedvejodamas sėdau į automobilį ir už keliolikos minučių jau buvau ten. Degė laužai ir skambėjo dainos, plevėsavo vėliavos ir iš televizoriaus ekrano, atgręžto į minią, skambėjo ramus, šiek tiek pamokslaujantis rašytojo Jono Mikelinsko balsas. Algirdas Kaušpėdas, išėjęs ant laiptelių, perspėjo minią: saugokitės provokatorių! Tarp jūsų yra persirengėlių, būkite budrūs! Bet žmonės tik nusišaipė: neišdegs! Atrodė, kad rengiamasi kažkokiam keistam karnavalui, kažkokiai šventei. Slaptingai, beveik stebuklingai, bet nieku gyvu nežiauriai, ne piktai, o greičiau šaipokiškai, sarkastiškai. Jei kur ir šmėstelėjo nelaimės šešėlis, tai jis buvo vejamas tolyn. Viešpatavo toje minioje gerumas, pleveno virš jo Dievo dvasia. Nemačiau nė vieno niūraus veido, negirdėjau nė vieno skaudaus žodžio – visi buvo paslaugūs, draugiški, besišypsą. Durų sargybiniai beveik nepažvelgę į popierėlį praleido į vidų, studijos operatorė per porą minučių parengė įtaisus ir mes pradėjome... Artėja naktis, šalta, nerami, bet viltinga, pasidalinkime viena kita mintimi… Ne, ne, gąsdinti aš jų neketinu, o raminti, regis, taip pat nereikia. Vis dėl to primenu jiems, primenu Lietuvai, kad karas tęsiasi, mes esame fronte, stovime pirmosiose žmogiškumo linijose, tad nesibaiminkime. Pone Prezidente, apsirinki, jei manai, kad pabūgsime tavo grasinimų ir tavo kariaunos pulkų. Ne didumas ir ne kiekybė šį kartą lems… Kalbu ne tik už save, bet ir už Politinių kalinių Valdybą, kurios pareiškimą turiu ant pulto: mes ne tik dirbsime, keisdami vienas kitą, mes ginsime ir ginsimės! Kovojame ir kovosime ne tik už savo ir savo Tėvynės, bet ir už visų žmonių laisvę! Kovosime… Nepasiduosime! Ir vis dėlto tardamas tuos žodžius dar nebuvau visiškai įsitikinęs, jog reiks žymiai daugiau padaryti nei pastovėti naktį kitą, pučiant žvarbiam rytų vėjui. Ne aš vienas, turbūt daugelis dar nebuvo pilnai įsisąmoninęs, kad teks numirti… Ne kada nors ateityje, o dabar, šią naktį, čia pat... Padaręs tai, kas buvo numatyta, dar prieš vidunaktį išvažiavau. Atrodė, kad čia daugiau nesu reikalingas – jų daug, jie linksmi ir drąsūs, jie jauni.
Sprogimų sukelta banga meste išmetė iš patalo. Dar ne visai pabudę puolame prie televizoriaus: kalba Laimonas Tapinas. Mus puola, mus supa desantininkai. Girdisi šūviai. Valdybos pirmininko balsui nutilus, pasirodo diktorė Bučelytė: agresija prasidėjo! Naujoji okupacija! Transliacija tuoj pat bus nutraukta, atsisveikinu su žiūrovais, būkite tvirti, nepasiduokite! Ekrane pasirodo kareiviai, jie bėga koridoriumi atkišę automatus, atidarinėja kabinetų duris. Kažkokia fantasmagorija, detektyvas, tikroviškiausias iš tikroviškiausių, dokumentaliausias iš dokumentaliausiųjų. Kas ten filmuoja, koks drąsuolis? Juk čia pat šaudo, kulka gali perverti kiekvieną, bet jie nesitraukia, jie nebėga. Ekrane dar kartą diktorė Bučelytė: sudie, brangieji, mus užgrobė, mus nužudė! Nepriklausomos Lietuvos televiziją nužudė! Gęsta šviesa, ekranas aptemsta. Laikrodis rodo 2 valandas ir 20 minučių. Ko griebtis? Prie Parlamento! Prie Parlamento! Turbūt ir ten jau tankai, ir ten jau desantininkai, jei išdrįso pulti beginklius žmones prie Radijo ir televizijos rūmų, kur ir aš prieš porą valandų buvau, kur laisvai reiškiau savo mintis, drąsinau žmones, tai ką, jiems reiškia išvaikyti deputatus! Užgrobtas Televizijos bokštas, yra aukų! Yra aukų! Lietuva, dar kartą tu aukoji savo sūnus ir dukteris dėdama juos ant laisvės aukuro. Gatvėse pilna žmonių, visi lekia, vos atgaudami kvapą. Rinktinės, Šeimyniškių, Kalvarijų, Juozapavičiaus... Grupelėmis, būreliais traukia žmonės prie Parlamento. Už tilto būreliai dar labiau padidėja. Prie Pirmosios ligoninės sužinome, kad jau atvežti pirmieji sužeistieji, bet jiems padėti mes niekuo negalime, mes norime padėti tiems, kur dar stovi ir ginasi, savo buvimu ginasi. Ir gina. Parlamentą gina, Lietuvą gina. Minia Nepriklausomybės aikštėje kas minutę didėja, auga. Centrinis įėjimas mūryte užmūrytas gyvų žmonių mūru. Lietuva! Lietuva! Landsbergis! Dieve, padėk mums, apsaugok! Atitolink taurę! Klyksmų nėra, verksmų nėra. Rimtis ir ryžtas, rūstus pasmerkimas agresoriams: mes čia būsim, mes nesitrauksim! Minia tokia tanki, kad sunku net kvėpuoti, einame į pakraštį. Čia šiek tiek laisviau, galima pajudėti. Einame aplink vienus, aplink kitus rūmus, apžiūrime bibliotekos pastatą – visur žmonės, susirūpinę veidai, rūstūs žvilgsniai, bet baimės nė lašo. Niekas nežino iš kur ir kada jie pasirodys. Jaunuoliai, esantys ant stogo, rikteli: važiuoja! Minia sustingsta, beveik apmiršta, bet paskui pakyla kumščiai į viršų: nepasiduosim, stovėsim iki pat galo! Šiurpuliukai laksto po nugarą: ar tikrai dabar, ar tikrai šiąnakt? Ką reiks daryti, atsidūrus prieš buką tanko nosį, prieš mirtį nešantį jo vamzdį? Kad nors menkas daiktas būtų rankoje, menkas ginklas, šiokia tokia atspara. Kad galėtum paspausti gaiduką, truktelti virvelę... O dabar ničnieko. Pervažiuos ir net žymės neliks... Nepervažiuos! Liks! Dvasios nei suvažinėti, nei sušaudyti neįmanoma. Laisvės Dvasia nenužudoma, nesunaikinama! Iš pelenų ji pakyla, iš griuvėsių, iš kapų. Jie nepasirodo, kol kas dar nepasirodo… Kalba Lietuvos radijas! Kalba Lietuvos radijas! Mieli Lietuvos žmonės! Mūsų Respublikos draugai užsienyje! Dėmesio, Dėmesio, Dėmesio! Atantion! Achtung! Pranešame, kad reguliarios Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartom būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir pasaulio tautas. Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių. Didžioji dauguma mūsų beginklės valstybės žmonių yra tvirtai pasirengę žengti 1990-ųjų kovo 11-osios nubrėžtu keliu. Kreipiamės į visus, kurie mus girdi. Smurtu negalima... Smurtu galima mus palaužti, užkimšti mums burną. Tačiau niekas neprivers išsižadėti laisvės ir nepriklausomybės. 1991 metų sausio 13 diena, 2 valanda... Paskui trečia valanda, paskui ketvirta, penkta... Lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis skamba šis pagalbos šauksmas. Ir jį išgirsta! Išgirsta Ryga, Talinas, Varšuva, Helsinkis, Berlynas, Londonas, Paryžius, Madridas, Roma, Praha, Budapeštas... Visas pasaulis, visas kosmosas pilnas šitų balsų: Lietuva, Lietuva, Lietuva! Agresija prieš mažą tautą! Pralietas kraujas! Daugiau kaip dešimt užmuštų, daugiau kaip šimtas sužeistų! Begėdiškas smurtas, siaubinga prievarta...
– Jūs čia? Jūs gyvas? – tiesia ranką teatrologė Gražina Mareckaitė, – o aš juk ką tik girdėjau jūsų balsą iš ten... iš radijo... O gal aš apsirinku, man viskas susimaišė...
– Tai buvo prieš dvi valandas, aš nesitikėjau, kad...
– Niekas nesitikėjo! Viešpatie, niekas!
– Barbarai! Žmogžudžiai! – rikteli rašytojas Eugenijus Ignatavičius.
Pažįstamų čia kiekviename žingsnyje: dailininkų, žurnalistų, inžinierių, darbininkų, bet kalba ta pati, tie patys žodžiai: kada jie pasirodys? Ar šaudys į minią? Ar traiškys žmones? Atsakymo nėra, atsakymo niekas ir nelaukia. Kiekvienas turbūt klausia savęs: ką aš darysiu, kaip elgsiuosi? Ar ištversiu, ar nepabūgsiu? Vėl ir vėl ateina žinios apie tankus, apie persirengėlius, apie šaudymus iš ano kranto, iš už upės. Parlamento rūmuose gęsta šviesos! Bet niekas nepasitraukia, nematau ne tik bėgančio, nematau išeinančio iš aikštės. Apsuka ratą, apsidairo ir vėl sugrįžta į savo vietą. Ir mes apsukam, ir mes apsidairom, nueinam iki Vyriausybės rūmų prie Lukiškių aikštės, sugrįžtam. Jų nėra, jie neatvažiuoja. Radijas per garsiakalbius kartoja ir kartoja tą patį. Visomis pasaulio kalbomis, visomis bangomis... Kalba Kaunas, kalba Kaunas! Prašome rinktis prie Televizijos ir radijo centro Kaune, Vaižganto gatvėje. Kariniai daliniai ruošiasi užimti Televizijos ir radijo centrą. Štai pas mus, kaip jau minėjome, įsijungė sirena ir laukiame, kad desantininkai žada priartėti prie radijo studijos...Visame Kaune aidi aliarmo sirenos, visoje Lietuvoje skelbiamas pavojus, visuose miestuose žmonės bėga gelbėti savo informacijos centrų, bėga ginti laisvą žodį, laisvą mintį, laisvą žingsnį. Laisvės! Laisvės, laisvės! Pakelti kumščiai, rūstūs žvilgsniai. Viduryje nakties pakilo visi kaip vienas prieš agresiją. Buvo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų sausio tryliktosios rytas. Jis brėško lėtai, nenoriai, vangiai. Tamsa traukėsi pamažu, lyg atatupstas lokys nuo sukiršinto bičių avilio. Medutis saldus, bet ir bitelės nepėsčios, Lietuvos bitelės. Įgėlusios užpuolikui jos numiršta, bet pasiduoti neketina. Jos ne tik ginasi, jos kelia aliarmą, drebina kosmosą savo balsais: agresija, agresija, agresija!
Ir pasaulis išgirdo, ir pasaulis pamatė. Savo akimis pamatė tankus, vikšrais traiškančius beginkles moteris ir vaikus. Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis, 1973 metų gimimo, Lietuvos savanoriai, kritę už laisvę, nesuspėję sulaukti pilnametystės, Loreta Asanavičiūtė, gimusi 1967 m., pačiame pavasaryje, pačioje jaunystėje, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius ir visi kiti, kurie tikėjo ir tikėjosi, bet nepasitraukė, neišsigando plieno ir parako, nesudrebėjo atsistoję prieš patrankos vamzdį tuščiomis rankomis... Neverkit pas kapą, neverkit, kas krito kovoj, tie didvyriai. Pasaulis aiktelėjo ir apmirė. Sotus, išlepęs ir saugus, suspėjęs užmiršti ką reiškia priespauda, nelaisvė, agresija, vis dar nenorintis ir negalintis patikėti, kad daug daug metų yra mulkinamas, vedžiojamas už nosies. Vaikiškai naivūs ir patiklūs laisvojo pasaulio piliečiai užmerkė akis, pasiryžę riktelti: netiesa, Gorbis šito neleis! Gorbis už demokratiją ir viešumą, Gorbis nori sugrįžti į Europos namus, mes jį taip mylime, jo taip nekantriai laukiame... Bet baisiosios žinios ėjo ir ėjo tiesiog iš įvykių arenos. Ir siuntė jas ne kokie nors užkietėję nacionalistai, o jų pačių korespondentai, savo kailiu patyrę sovietinių desantininkų rankutės prisilietimą. Jas siuntė Norvegijos, Švedijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų reporteriai. Iš gatvių, nuo namų stogų, iš Parlamento rūmų, iš spaudos konferencijų salių... Sausio 11, 12, 13, 14, 15… Nesnaudė ir anie, kuriems tos žinios nebuvo mielos, kurie mėgino apversti viską aukštyn kojomis, siuntė į Lietuvą savo emisarus, savo nevzorovus ir makutinovičius, kūrė savo “dokumentiką”, pagal senąjį modelį, deja... Pasaulis jau atsimerkė, pasaulis praregėjo.
Sušaukti Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos posėdį sausio 14 dieną nebuvo labai lengva. Vis springo ir springo telefonai. Atsiliepdavo ne tie žmonės, susijungdavo ne tie numeriai. Ir vis dėlto 18 valandą jie susirinko. Susėdo už ilgo ir plataus stalo, patylėjo, pasitarė ir be didelių ginčų vienbalsiai nusprendė: Lietuvos rašytojų sąjungos nariai lieka ištikimi Lietuvos nepriklausomybei ir nebendradarbiauja su jos priešais. Okupacinės valdžios įsteigtą Rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusią lietuvių tautą. Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į lietuvių kultūrinės ir dorovinės rezistencijos tradicijas. Skirstydamiesi ilgai spaudžia vieni kitiems rankas, tyliai tardami: duok Dieve, kad rytoj dar susitiktumėm! Artėja komendanto valanda...
Tą pačią dieną Lietuvos politinių kalinių sąjungos prezidiumo nariai pareiškia: šią sunkią valandą kreipiamės į visus geros valios žmones – vieningai pasakykite žudikams ne, sustabdykite nekaltų žmonių kraujo praliejimą. Šiandien kraujuoja sužeista Lietuva, rytoj ar poryt dejuos Europa ir visas pasaulis. Jei jūs neišgirsite, kas į mūsų šauksmą atsilieps? Aukščiausiasis Valdove, padėk mums nusimesti vergijos pančius! Lietuva dar nežino nei tikro aukų skaičiaus, nei visų žuvusiųjų už laisvę vardų, kai kurių niekada gal nesužinos, bet jau šiandien juos laiko didvyriais. Naujųjų savanorių žygdarbis bus įrašytas aukso raidėmis į istoriją greta nepriklausomybės kovų dalyvių 1918 –1920, sukilėlių ir partizanų, kritusių už laisvę 1941–1945 metais. Liūdėdami kartu su visa tauta dėl skaudžios netekties sakome: karas tęsiasi, kova už nepriklausomą valstybę nebaigta!
Gėlės, gėlės, gėlės! Vainikai! Minių minios, eilių eilės nepertraukiamu srautu eina ir eina. Nuo sausio 14-osios popiečio iki sausio 16-osios vakaro. Sporto rūmai, Arkikatedra, Antakalnio kapinės. Tiek žmonių, tokių minių Vilnius dar nebuvo matęs: čia visa Lietuva. Suklupusi iš skausmo, nulenkusi galvas žuvusiesiems didvyriams, bet nepasidavusi, neišsigandusi, o sutvirtėjusi ir dar labiau pasiryžusi ginti ir gintis. Savanoriai prie Parlamento rūmų stato barikadas, kasa prieštankinius griovius. Puošnūs reprezentaciniai rūmai pamažu virsta tvirtove, laisvės citadele. Dieną naktį aplink juos dega laužai ir skamba giesmės. Čia laikomos mišios ir sakomi pamokslai. Atsiranda palapinių, koplytstulpių, dieną naktį negesdamos dega žvakės. Šiek tiek tolėliau antrasis gynybos žiedas: gatves ir praėjimus užtveria gelžbetonio blokai ir sunkioji statybos technika: buldozeriai, traktoriai, kranai, akmenų krūvos. Visa tai primena anuos laikus: tryliktąjį, keturioliktąjį, penkioliktąjį šimtmetį. Durbė, Saulės mūšis, Žalgiris… Nejaugi sugrįžtame, nejaugi atgimsta Jų dvasia? Atgimsta ir šaukia lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies... Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! Šaukiu aš, protėvių dvasia... Graudu ir džiugu tuo pačiu metu, liūdna ir didinga. Lietuva pakilo, Lietuva ginasi! Vėl ginasi nepabūgusi tankų vikšrų ir vamzdžių, nepabūgusi šarvuoto desantininko kumščio. Beginklė ir vis dėlto ginkluota. Žodžiu, ryžtu, vieningumu. Ir jie nedrįsta. Kol kas nedrįsta pulti nei Parlamento, nei Vyriausybės. Mėginę iš pradžių šaipytis ir tyčiotis staiga atšoko. Pasirodo, kad nužudžius kūną, sunaikinus materiją, kažkas vis dėlto išlieka. Išlieka tai, ko jie iki šiol nepripažino – nemirtinga tautos Dvasia. Ją akivaizdžiai liudija ne tik gelžbetonio barikados, bet ir tūkstančiai piešinių, iškabinėtų ant spygliuotų užtvarų, išklijuotų ant betono blokų. Neįgudusia rašysena, netvirtu braižu berniukai ir mergaitės vieningai taria: mes už Lietuvą, mes už Landsbergį! Ginsimės, nepasiduosime!
Tokie mes esame, tokie tapome, išbuvę vieną savaitę po tanko vamzdžiu. Iš tikrųjų, žinoma, ne savaitę, ne mėnesį ir ne metus, o daugiau nei pusę šimtmečio. Bet ši savaitė, nuo sausio 8 iki 16 d., vis dėlto buvo ne eilinė. Tai tikrojo atgimimo, tikrojo prabudimo dienos ir naktys. Patrankų šūviai, pasigirdę sausio 13 d. vidunaktį Vilniuje, prižadino net ir kiečiausiai įmigusius.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 50–61
