Raudoniesiems okupantams užgrobus Spaudos rūmus, prasidėjo nemigos ir nerimo naktys. Televizija ir radijas… Mintis, kad okupantai bandys užgrobti TVR objektus, persekiojo kiekvieną minutę. Širdis lyg nujausdama kartojo: “Tu turi būti ten!”
Sausio 13-osios naktis man jau buvo antra budėjimo naktis iš eilės. Bet jokio nuovargio nejaučiau. Nors budėti nuėjau viena, vieniša nesijaučiau. Buvo dideli būriai jaunimo, įtariau, kad tai studentai, nes kalba tarsi iš vadovėlių.
Sulaukėme pirmos valandos. Niekas nesiskirstė. Bandėme šokti, dainuoti, bet tyla buvo stipresnė. Ir jaučiau, kaip kyla baimė. Nerasdama nusiraminimo, vaikštinėjau po teritoriją, nes stovėti vienoje vietoje neleido įtampa. Pasislinkau arčiau gatvės (Konarskio g.). Neaiškus jausmas kamavo ne mane vieną. Vyras, laikęs Tremtinių sąjungos vėliavą, taip pat pasiguodė, kad jį kamuoja nelaimės nuojauta. Jaunimo būrelis tyliai užtraukė dainą. Daugiau niekas nedainavo. Laikrodis rodė pusę antros. Žmonių buvo daug. TVR pastato bufetininkės mus vaišino nemokama arbata. Valgyti nenorėjome, bet priėjus moteriškei (bufetininkei) prie mūsų būrelio su padėklu, ant kurio buvo sustatyti popieriniai puodukai su arbata, visi vaišinomės vien dėl to, kad jos nepamanytų, kad jau antrą naktį dirba be jokio reikalo, norėjome parodyti esantys laimingi, jog jos mus vaišina arbata ir jų naktinis triūsas yra labai naudingas.
Deja. Tos arbatos mums jau neteko išgerti. Tylą nutraukė riksmas: “Tankai!” Plūstelėjo žmonių banga ir mes pamatėme atgriaudinčią karių techniką. Septynios tanketės Konarskio gatve nuvažiavo link senamiesčio. Iš paskos važiavęs šarvuotis su garsiakalbiu sustojo prie mūsų, iš jo pasigirdo šlykštus balsas, kuris rusų ir lietuvių kalba ragino žmones skirstytis. Pamatę, kad pravažiavusios tanketės apsisukusios sugrįžta, pradėjome skanduoti: “Lietuva bus laisva!” Sustojus karinei technikai, pastebėjome, kad atsirado ir tankų su vikšrais (tanketės buvo su guminiais ratais). Tankų skaičiaus pasakyti negaliu, nes iššovus tanko pabūklui išbyrėjo gyvenamųjų namų langų stiklai, nuo trenksmo užgeso šviesa visoje gatvėje. Buvo tamsu. Desantininkai, pasinaudodami ta tamsa, daužė lengvųjų mašinų langus. Vienas tankas užvažiavo ant lengvosios mašinos, kurioje sėdėjo žmonės. Pasigirdo sukrečiantis klyksmas. Žmonės, nepaisydami tamsos ir pabūklų griaudėjimo, stovėjo ramūs ir dainavo. Tada vadovaujantis desantininkas sukomandavo: “Ubratj svoloči!” Pasipylė automatų serijos, desantininkai puolė į minią taikių žmonių, ėmė mušti juos lazdomis, automatų buožėmis. Į žmonių minią švysčiojo prožektoriai. Neretai jie švysteldavo ir į gyvenamojo namo langus. Išgąsdinta minia blaškėsi, bet nuo įėjimų nesitraukė. Aš atsitiktinai patekau į kitą gatvės pusę, kur riogsojo tankai ir dengtos kariškos mašinos. Kiek jų buvo, tiksliai pasakyti negaliu. Gal 3, o gal 5. Mūsų pusėje, arčiau gyvenamojo namo, stovėjo pulkas vietinių moterų, į kurias desantininkai paleido sprogstamąjį paketą. Ten, kur stovėjo moterys, pamačiau sukritusių ant žemės žmonių kupetą. Tą pačią sekundę prožektoriai apšvietė minią žmonių, pasipylė automatų serijos. Vadovaujantysis desantininkas vėl kažką sukomandavo ir šovė į žmones. Man visa tai buvo gerai matyti, nes į tuos žmones švietė prožektoriai. Puikiai mačiau netoli manęs stovintį vadovaujantį desantininką ir vieną tanką, ant kurio stovėjo kiti desantininkai. Jų buvo daugiau nei keturi. Vadovaujantysis desantininkas akimirksnį liovėsi šaudęs į žmones, skubiai užtaisė automatą, staigiai pasisuko ir paleido vieną šūvį (kodėl vieną?), kuris pataikė ant tanko vikšrų ar aukščiau stovinčiam desantininkui į nugarą. Tuo tarpu desantininkai jau įsiveržė į Radijo administracijos pastatą, ten pasigirdo šūvių trenksmai.
Tuo metu mūsų pusėje vėl sprogo sprogstamasis paketas. Visa laimė, aš tik nukritau, bet greitai atsikėliau ir mačiau, kaip į tanką (o gal ant tanko?) desantininkai užkėlė du lavonus kariška uniforma. Pro šalį prabėgo medicinos darbuotojai ir į greitosios pagalbos mašiną paėmė du sužeistuosius. Vienas iš jų buvo be sąmonės ir jį nunešė su neštuvais, o kitas (jis šlubavo) įlipo į mašiną pats.
Pro mane prabėgo moteris su Lenkijos vėliava į minią. Paskui ją į minią puoliau ir aš. Baimės jau nebebuvo. Buvau pasiruošusi žūti, bet nesitraukti. Vos mums spėjus perbėgti į minios pusę, automato serijos pasipylė į mus. Ne tik nepajudėjau, bet ir nesudrebėjau. Kulkos pataikė dviem jaunuoliams, kurie stovėjo priešais mus. Matėsi, kaip minia suakmenėjo ir stovėjo dar tvirčiau, nepasiduodama provokacijai, tik keli vyrai puolė prie jaunuolių, kurie gulėjo ant žemės, ir nunešė juos link greitosios pagalbos mašinų, kurių jau buvo šešios.
Desantininkai puolė jau prie septynaukščio pastato. Vėl pradėjo judėti tankai, vėl aidėjo komandos, kurias užgoždavo tankų bildesys ir automatų tarškėjimas. Vėl mano pusėje sprogo užtaisas. Šį kartą kliuvo ir man. Bet baigėsi laimingai. Sprogimo galinga banga nutrenkė mane ant žemės. Krisdama neužsigavau. Kurį laiką neprisimenu įvykių, tik kai atsistojau, pajutau, kad akys pradėjo degti ir ašaroti. Kvėpuoti taip pat buvo sunku. Pasitraukiau į šalį, nes nieko negalėjau matyti.
Po kurio laiko, kai man kažkokia moteris išvalė akis, jau galėjau lyg pro rūką matyti.
Viskas buvo baigta. Kareiviai ir desantininkai (jie buvo vienspalve uniforma su geležiniais šalmais ir, svarbiausia, su striukėmis, kuriomis apsirengę jie atrodė keistokai stori) buvo jau išrikiuoti aplink užgrobtą teritoriją ir atkišę automatus į žmones. Nemačiau, kaip darbuotojus desantininkai išvarė iš pastato. Aš tik mačiau, kaip desantininkai iš pastato išmetė Vidą Linkevičių. (Kaip jis ten pateko, aš nežinau. Tik kai vyko visas siaubas, pastate jo tikrai nebuvo.) Karininkas, kuris stovėjo prie durų, kažką Vidui kalbėjo iš pradžių tyliai, o paskui pasakė: “Uchodi ot siuda”. Aš ilgiau negalėjau pasilikti, nes man pradėjo skaudėti akys. Tanko toje vietoje, kur nušovė kareivį, jau nebuvo. Jis buvo prie septynaukščio pastato durų. Šalia manęs stovinti moteriškė (įtariu, kad bufetininkė) sakė, jog bufete ant stalo paguldė nušautą kareivį.
Bandau daryti išvadas. Kareivį jie nušovė tyčia, bandydami išprovokuoti. Kodėl į bufetą nunešė vieno kareivio lavoną? Kur kitas? O gal ten buvo lėlė spektakliui parengti?
Tvirtai galiu teigti, kad nei iš minios, nei iš Radijo ir televizijos komiteto darbuotojų niekas nešaudė ir butelių su padegamuoju skysčiu, kaip teigia jedinstveninkai, taip pat niekas neturėjo ir nemėtė.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 15–18
