Liudijimai apie 1991 metų sausio 13-osios nakties įvykius prie Vilniaus Televizijos bokšto
Buvome pasirengusios budėjimui naktį Nepriklausomybės aikštėje arba prie Bokšto, nes ten buvo per radiją paraginti žmonės eiti. Todėl apie 23 valandą prigulėme pailsėti. Prikėlė pabūklų šūviai. Buvo apie antrą valandą nakties. Skubiai puolėme rengtis. Per kiemą bėgantis žmogus sušuko, kad puola Bokštą. Šūviai nesiliovė. Gaila buvo matyti mirtinai išsigandusius senus tėvus: mamai – 86 metai, tėvui – 90 metų. Palikusios jiems raminamųjų vaistų, skubiai išbėgome. Link Bokšto bėgo daugybė žmonių. Pribėgusios Kosmonautų prospektą, pamatėme abiem kryptim važiuojančius daugybę tankų ir mašinų su kareiviais. Kiek jų galėjo būti neskaičiavome, tačiau galo nesimatė. Tankų pabūklai ir kulkosvaidžiai šaudė, važiavo dideliu greičiu vienas paskui kitą. Perbėgusios požemine perėja ties Merkurijaus parduotuve, tankus aplenkėme ir prie Bokšto atsidūrėme pirma jų. Prie Bokšto žmonių buvo labai daug. Mes atsistojome prie tarnybinio namelio sienos. Šalia buvo sustojusios greitosios pagalbos mašinos. Iš pradžių tankų dar nesimatė, girdėjosi tik kraupus jų riaumojimas ir šūviai. Moterys pradėjo dainuoti, tačiau visiškai nepamenu kokią dainą, nors ir pati bandžiau dainuoti. Aplinkui skandavo “Lietuva”. Tankai pasirodė iš abiejų pusių. Ištisai šaudė pabūklai. Buvo labai baisu, tačiau žmonės stovėjo nejudėdami tarsi uola. Stebino toks žmonių tvirtumas nuožmios jėgos akivaizdoje. Mums tai suteikė stiprybės, dingo baimė, nors pabūklai šaudė be perstojo. Buvo toks įspūdis, kad galvos neatlaikys. Privažiavę prie pat žmonių, tankai sustojo ir įjungė galingus prožektorius. Apšvietinėjo minią, Bokštą ir aplinkinius namus. Prožektoriai nepaprasto stiprumo, buvom kaip užhipnotizuotos. Nežinau, kiek tai galėjo tęstis. Praradome laiko pojūtį. Vienam tankui, nuo miškelio pusės, kelią buvo užtvėrusi savivartė su smėliu. Tas tankas, išjungęs prožektorių ir dar kelis kartus iššovęs, staigiai metėsi pirmyn, savivartė apsivertė kaip žaisliukas. Tuomet tankas greitai pasisuko ir nėrė į kalną, tiesiai į žmonių minią. Tuo metu per minią nuvilnijo žmonių siaubo šauksmas, kad tankas važiuoja per žmones juos traiškydamas. Kitas tankas, iš gatvės pusės, šaudydamas dar kažką sprogdino – dėl ko kilo tiršti balti dūmai, per kuriuos nieko nebuvo galima matyti. Pagalvojau, kad tai dujos, bet žmonės nebėgo ir nuo jų. Taip profesionaliai prieš beginklių žmonių minią atakavo sovietiniai tankai. Kol susigaudėme šituose jų manevruose, kareiviai jau buvo prie Bokšto ir tada pasigirdo šaudymas iš kulkosvaidžių. Kareivių buvo labai daug, šaudė be perstojo. Nuo pabūklų šūvių ir kulkų dužo langų stiklai. Daug moterų verkė, šaukėsi Dievo, kiti keikė užpuolikus, skandavo “fašistai” ir pan. Kai kareiviai įsiveržė į Bokštą, tankai didžiuliu greičiu važinėjo aplink jį šaudydami ir taip atkirsdami kelią žmonėms, norintiems sužeistuosius ir žuvusiuosius. Kiti kareiviai, kas keletą metrų išsirikiavę Bokšto aikštelės pakraščiu prie tvoros, atsisukę į žmones, šaudė aukštyn. Matydami tokį kruviną susidorojimą su taikia žmonių minia, buvome priblokšti, vienas kito klausinėjome: “Viešpatie, ką jie daro?” Niekas jų nepuolė. Kiek mačiau aplinkui žmonių, tai tik siuntė prakeiksmus tokių skerdynių organizatoriams. Mes išbuvome nuo 2 val. iki 4.30 val. Šaudymai nesiliovė, tankai tebevažinėjo aplink Bokštą. Po to pasigirdo Jarmalavičiaus balsas, kad esame išlaisvinti ir t.t. Taip pat pasakė, kad paimti Parlamento rūmai. Žmonės, kurie turėjo mašinas (kurios išliko sveikos), sėdo ir važiavo prie rūmų, kiti bėgo į troleibusą, nes kursavo visą naktį. Mes užbėgome į namus pasakyti, kad gyvos ir taip pat išvažiavome į Rūmų aikštę.
Tos kraupios nakties įvykių normalios žmonių kalbos žodžiais aprašyti neįmanoma. Nuožmi, buka jėga ir taurūs beginkliai, bet stiprios dvasios žmonės. Ten neegzistavo tautybė – ten buvo žmonės ir nežmonės
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 50–51
