Aš su drauge sausio 12 dieną ėjome prie Aukščiausiosios Tarybos, ten nuėjusios pamatėme koncertuojančius, dainuojančius ir giedančius žmones, o draugė man sako: eime prie Radijo ir televizijos komiteto, mat ji šalia gyvena, sako: ką nors pasikviesime arbatos išgert, ir ten žmonių mažiau, pabudėsim kiek.
Išlipusios “Vingio” stotelėje, nuėjome į Konarskio gatvę. Prie Televizijos komiteto pastato susirinkę žmonės šnekučiavosi, krito šlapias sniegas, girdėjosi Tikėjimo žodžio giesmės, per televizorių, išstatytą lange, ramiu tonu kalbėjo Landsbergis.
Tik staiga, žmonių šurmulys, ir – visi bėgte prie Radijo komiteto. Girdėjosi: atvažiuoja tankai, greičiau prie pastato. Mes su drauge atsidūrėme kitoje pusėje prie gyvenamųjų namų, nes žmonės gelbėjo iš kelio savo automobilius.
Mačiau kaip suvažiavo tankai ir iš jų operatyviai iššokinėjo desantininkai su automatais rankose.
Aš tą visą vakarą nešiojausi švęstą vandenį, nes esu nuo kūdikystės tikinti ir tikiu Dievo galybe bei gailestingumu, įpylusi į saują šv. vandens, pakrapijau į tą pusę kur stovėjo tankai, peržegnojau draugę ir save, dariau viską instinktyviai, širdyje rodės, kad jau negrįšim namo.
Išsirikiavę kareiviai paleido seriją šūvių tiesiai į lyg siena stovintį jaunimą, kurie buvo išsirikiavę 5–6 eilėm, o kiti desantininkai, stovėję ant tankų, įvairiomis kryptimis šaudė ir į piešingą pusę, kur stovėjome mes, prie gyvenamo namo Nr. 18. Mano draugė dar paėjo kiek arčiau jų, aš jai sušukau: ar nematai, kad šaudo iš tikro… Jėzau Marija, krenta žmonės, juk iš tikro šaudo. Negalėjau patikėt, kad kažkas įvyko rimtai. Klyksmas, verksmas, kraujas, tikras siaubas, tikras karas, kurio nebuvau mačiusi savo akimis, smirdėjo paraku ir kažkokiom dujom. Kai sprogo kažkas, nieko nebuvo galima įžiūrėti, nubėgome į pirmą pasitaikiusią laiptinę. Duris atvėrė tokia rusė, paprašiau valerijono ar šalto vandens, tiesiog dusino, darėsi silpna, linko kojos, drebėjo rankos, šaukiausi, kad Marija neapleistų Lietuvos, kad pasigailėtų... ir visi ten buvusieji galėjome tapti šitų antžmogių aukomis. O šūviai nerimo dar ilgai. Po to išgirdome per garsiakalbį žodžius, kalbėjo lyg pragertu balsu: mes laimėjome, dabar mūsų valdžia, darbininkų ir valstiečių valdžia, mes nenorime kraujo praliejimo, bet ir jam kalbant dar vis šaudė, nežinia, ar į varnas, bet kiekvienas šūvis smigo tiesiai į iškankintą dvasią, buvo apmaudu, kad per žmonių kančias, per kraują – jie į valdžią, širdį užgulė lyg koks akmuo. Tačiau neatrodė, kad mes pralaimėjome, mes nė su kuo ir nekariavome, neatrodė todėl, kad blogis egzistuoti ilgai negali, čia tik laikinai, kiek dar gali Lietuvėlė kentėti.
Nuostabą kėlė tai, kaip galima šauti į gyvą žmogų… Čia į šunį šaunant širdis sudrebėtų, juk gyvas.
P.S. Atsiprašau už nesklandumus tekste ir klaidas rašyboje, esu žemaitiškos prigimties ir gal išdėstymas minčių kiek savotiškas.
Asmeninė nuomonė:
Tol, kol tarp žmonių nebus meilės, nusileidimo vienas kitam, neišnyks pavydo jausmas ir visas kitas blogis, sklindantis iš žmonių, tol, kol neišmoksime taisyti kelius ir klystkelius nuo savęs, egzistuos blogis… už kurį net pats Dangiškasis Sūnus aukojosi, ar mes supratome šią auką!
Kas supras, kad Dievas yra meilė ir kad Jo rankose mūsų likimas ir visas žemės rutulys. Jį mylintiems viskas išeina į gerą.
1991 m. sausio 13 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 45–47
