Liudiju
Sausio 12-osios vakare CT programoje “Laikas” R. Nišanovas teigė: Lietuvoje armija ginklų nenaudoja, nieko neužgrobia, nieko neokupuoja, o “Vakarinių naujienų tarnyba”, parodžiusi nufilmuotus tankus prie Spaudos rūmų ir kitus vaizdus, baigė fraze: netrukus laikas parodys, ką ten veikia armija.
Po to aš nuvykau prie Vilniaus televizijos ir radijo transliacijų bokšto. Buvo pirmoji 13-osios dienos valanda. Prie administracinio bokšto pastato buvo daug žmonių. Plazdėjo vėliavos. Vieni žmonės dainavo, kiti šnekučiavosi, treti pastate žiūrėjo televizorių. Lauke degė laužas.
Netrukus per radiją išgirdome: link bokšto važiuoja tankai. Nuo administracinio pastato žmonės nuskubėjo prie bokšto. Netrukus jis buvo apjuostas keturiomis gyvomis žmonių juostomis. Buvo apie antra valanda nakties. Žiūrėjau į jaunų, vidutinio amžiaus moterų, vyrų veidus. Daug buvo senų žmonių, atvykusių šeimomis. Jie buvo ramūs, susikaupę. Šalia manęs stovėjęs vyriškis bandė groti armonika. Žmonės giedojo “Lietuva brangi”. Man giesmė strigo gomury.
Pasigirdo tankų ūžimas. Žmonės stiebėsi ant pirštų galų, ieškojo aukštesnės vietos, norėdami juos pamatyti. Vyrai ir vaikinai stojo į pirmąjį žiedą. Netrukus ūžimas virto dundesiu. Dar jiems nepriartėjus, padangę nušvietė ugnies liežuviai. Žemę ir kūnus sudrebino trenksmas. Paskui kitas. Atrodo, jog po trečio, viską kurtinančio trenksmo, dar išgirdau desperatišką radijo diktorės balsą: “Jie jau viduje”. Žmonės susikibo rankomis. Man į parankę įsikibusi moteris virpėjo. Daugelis moterų pravirko ir klausė: negi jie šaudys į mus? Senutė su vidutinio amžiaus vyru meldėsi. Už mano nugaros stovėjusios lengvabūdiškai kalbėjusios mergaitės nuščiuvo. Man pačiai spurdėjo širdis. Aš nenorėjau, kad ji spurdėtų. Atrodė, kad žmonių širdys iškris nuo kurtinančių šūvių ir ugnies. Biro aplinkinių namų langai. Tankų džeržgesys ir šūviai vis artėjo. Suskaičiavau keturis šūvius, atrodė, jog dangus su žeme maišosi ir bokštas neatlaikys.
Tankai supo bokštą, kartu ir mus. Šaudymas nesiliovė. Žmonės tebestovėjo susikibę, o desantininkai jau buvo viduje. Tik mes, galinės grandinės žmonės, nebesilaikėme susikibę, nes žiro bokšto stiklai, tad rankomis dengėmės galvas.
Aš prieš tai įdėmiai žiūrėjau į šalia esančius žmones, ir buvo šmėkštelėjusi mintis: galbūt ne vieno iš mūsų lūpos paskutinį kartą taria “Lietuva”. Žiūrėjau į už stiklo esančius gynėjus. Ir jie, ir mes buvome beginkliai, bet mes, buvę šioje stiklo pusėje, turėjome erdvę, jautėme žemę. Kai atsisukau į bokšto pusę, desantininkas partrenkė viduryje buvusį gynėją, kažkas pro stiklo šukes dar bandė gintis vandens srove…
Tankai ir automatininkai šaudė. Ir iš lauko, ir iš vidaus. Žmonės, ilgai stovėję, be panikos pradėjo trauktis. Niekas nešaukė. Priešais mane stovėjo tankas ir šaukdamas “s dorogi…” pralėkė desantininkas. Tuo pačiu metu driokstelėjo šūvis. Spėjau susilenkti ir užsidengti veidą, o gal ir nespėjau: karštis nutvilkė kairįjį skruostą. Paliečiau jį, kraujo nepajutau. Už manęs sušuko vyriškis: “Po tanku žmogus”, ir tuo pačiu metu į esančius už manęs pasipylė smūgiai. Gal mušė pro mane prašokęs desantininkas, o gal kitas. Tuo metu žmonės jau bėgo. Bet niekas nešaukė, nesistumdė. Lindome pro tinklinės tvoros skylę. Pirmiausia pro ją buvo nešami sužeistieji, tada ėjo moterys…
Iki paryčių daužėsi desantininkai, kol, kaip pavargę šunys, nurimo.
Liudiju: čia žuvę ir likę gyvieji tetroško laisvės savo Tėvynei ir nusipelnė šlovės.
Liudiju: verkdama rusė moteris norėjo pati žūti, kad būtų išdeginta iš mūsų atminties jos tautiečių gėda.
Liudiju: žmonės, pasitraukę nuo bokšto, skubėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, tikėdamiesi ją apginti.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 32–35
