Nemigo naktys prasidėjo iš ketvirtadienio į penktadienį, kai Spaudos rūmuose apie 2.15 val. pradėjo gausti sirena. Po kelių minučių radijas pranešė, jog tankai sukiojasi apie Spaudos rūmus.
Ačiū Dievui, tą naktį jie dar neišdrįso mūsų traiškyti. Patikėjome, kad juodus darbus jedinstvininkų talkininkai dirba tik kai nėra liudininkų. Deja!
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį taip pat nemiegojau. Laukiau ateinant sušilti sesers vyro R.Drazdausko iš Šakių. Jis su šakiečiais tą naktį budėjo Nepriklausomybės aikštėje.
Apie 1.45 val. atėjusiam giminaičiui ir jo draugui jau pyliau karštą kavą į puodukus. Kavos išgerti taip ir nepavyko.
Pasigirdo šaudymas. Supratome, kad kažkas atsitiko ir skubiai pradėjome rengtis. Radijas tuojau pat pranešė, kad tankai juda link Televizijos bokšto.
Į gatvę išbėgome keturiese. Aš, mano sūnėnas Vaidotas, 45-osios vidurinės mokyklos vienuoliktokas, bei du mano svečiai iš Šakių. Kosmonautų prospekte nestabdoma sustojo lengvoji mašina, kurioje važiuojantys du jauni vyrukai pasisiūlė mus pavėžėti. Prie parduotuvės “Saturnas” sutikome kariškos technikos koloną, kurioje, mūsų visų, mašinoje važiavusių, nuomone, buvo apie 20 tankų ar tankečių.
Karinės technikos kolona pralėkė dideliu greičiu, o prospektą apgaubė labai tiršti dūmai. Visos mašinos buvo priverstos sustoti, nes aplink nieko nesimatė. Dūmai išsisklaidė gana greitai ir mes privažiavome prie bokšto.
Vos išlipę iš mašinos, buvome apkurtinti patrankos šūvio iš tanko, kuris stovėjo čia pat bokšto papėdėje, o patrankos vamzdis nukreiptas į Televizijos bokštą.
Netoliese stovėjo ir kitas tankas ar tanketė, viską aplinkui gaubė dūmai, kurie tiesa, pamažu sklaidėsi.
Žmonių bokšto papėdėje buvo gana daug. Daug buvo ir ant kalniuko prie bokštą juosiančios metalinės tvoros.
Mums atrodė, kad reikia eiti arčiau bokšto. Supratome, jog kolona, kurią sutikome pakeliui, tuojau pat turi atvažiuoti prie bokšto.
Pasikėlėme į kalną. Žmonės skandavo: “Lietuva”. Pasigirdo šauksmai, jog važiuoja tankai, ir reikia bėgti prie bokšto. Kuris, tiesą sakant, jau buvo apjuostas gyva žmonių siena. Jauni vyrukai lipo per tinklo tvorą, mes, vyresni, lindome pro skylę, esančią tvoroje, ir bėgome prie bokšto sienos. Ten žmonės taip pat skandavo: “Lietuva”. Nakties tamsoje kryžiavosi galingų prožektorių šviesos, kažkas sproginėjo ugnies ir dūmų maišalynėje.
Stovėjome nugara į bokštą nuo Kosmonautų prospekto pusės. Iš dešinės buvo pagrindinis įėjimas į bokštą, o iš kairės pusės dideliu greičiu pasirodė kariškos tanketės, viena šalia kitos apsupdamos beginklius žmones. Iš tankečių kaip žirniai pabiro ginkluoti, šalmais prisidengę kariškiai ir petys petin sustojo priešais mus, beginkliams vyrams, moterims, seniems ir visiškai jauniems paaugliams tiesiai į krūtines atsukę grėsmingų ginklų vamzdžius. Vienas kareivis laikė šautuvo vamzdį nuleidęs žemyn, tai prie jo pribėgęs kažkoks vyresnysis ėmė barti ir aiškinti, kad vamzdis turi būti nukreiptas į žmones. Tuo metu dešinėje pusėje jau virė tikras pragaras. Pyškėjo šūviai, skraidė ugnys, byrėjo Televizijos bokšto ir aplinkinių gyvenamųjų namų langų stiklai. Mes vis dar šaukėme: “Lietuva”, “Gėda”, galų gale “Fašistai”.
Šioje maišalynėje apsidairiau aplinkui. Bokštas buvo apjuostas kokių 6–7 eilių žmonių, įvairaus amžiaus ir lyties. Jokios baimės nei panikos beginklių žmonių minioje nebuvo. Stengiausi pažiūrėti priešais stovintiems kareiviams į akis, suprasti, ką jie galvoja šiuo momentu. O akys jų buvo nieko nematančios, kažkokios paklaikusios.
Šūviai ir ugnis pylėsi visuose kampuose. Be paliovos byrėjo langų stiklai. Galiausiai iš bokšto vidaus į mus pasipylė vandens srovės, kurios mus pradėjo blokšti tolyn nuo bokšto sienos į atstatytus kariškių šautuvus.
Pasigirdo šauksmai, kad bokšte jau šeimininkauja okupantai. Kariškiai, sušukę: “Rebiata, našy uže tam”, metėsi į priekį.
Supratome, kad “kova” pralaimėta.
Prasmukome pro tankus į aikštelę ir pro tą pačią skylę tvoroje išlindome.
Vis dar aidėjo šūviai. Žmonės šaukėsi greitosios pagalbos. Du vyrai tempė žmogų sukruvinta galva. Vyras kruvinomis rankomis klausinėjo gydytojo. Kažkas šaukė, kad sutraiškytas žmogus…
Verkdami, apimti neapsakomo siaubo, lėtai slinkome namų link.
Beginkliai žmonės buvo bejėgiai prieš tankus, sužvėrėjusius kariškius bei jų pakalikus.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 23–25
