Prie Televizijos bokšto buvau tą naktį, kai jį užėmė “CA”. Buvau prie pat bokšto, stovėjau gyvoje grandinėje, apjuosusioje bokšto pastatą. Tą naktį, kaip ir prieš ją, šokome, dainavome ir buvome pasiryžę išbūti iki ryto. Apie 2 val. nakties išgirdome, kad ateina tankai. Jie pasirodė apačioje kalno, prieigoje prie bokšto. Šaudė. Mes visą laiką po kiekvieno šūvio skandavome “Lietuva!”, “Laisvė!”… Po to tankai pasirodė ir prie mūsų. Kovinis tankas važiavo šalia žmonių aplink bokštą ir šaudė. Po kiekvieno šūvio mūsų šūkis “Lietuva!” sustiprėdavo. Baisu nebuvo, nes negalvojau, kad į mus šaudys. Tikėjausi, kad baigsis pagąsdinimu. Paskui pasigirdo dūžtančių stiklų garsas ir iš bokšto vidaus į žmonių grandinę buvo paleista vandens čiurkšlė. Iššokęs į lauką vaikinukas juoda striuke pradėjo mėtyti akmenis į angą. Supratau, kad ten jau ne mūsų “gynėjai” (kabutėse todėl, kad tie gynėjai sąlyginai be ginklų). Paskui mačiau, kaip lynu iš antro aukšto nusileido dar vienas vaikinas iš mūsiškių. Į jį šovė desantininkai, bet nepataikė.
Dėmesį atitraukė tanketė. Ji važiavo į mus, o aplink bokštą tuo metu stovėjo žmonės. Bet žmonės labai nenoriai traukėsi į šonus. Likau prispausta prie stiklinės bokšto sienos. Pravažiavus tanketei iššokau toliau nuo bokšto ant žolės. Mačiau, kaip nešė iš po tanko merginą su sutraiškyta koja. Mačiau, kaip 3 “gynėjai” plikais kumščiais stojo prieš desantininkus su automatais. Stovėjo, kol vieną iš jų nušovė. Pasiėmę kritusį draugą “gynėjai” pasitraukė.
Mes stovėjome šalia bokšto jau pakrikusia grandine ir nesustodami šaukėme “Fašistai”. Labiausiai mane nustebino, atsimenu, kad tie “fašistai” tokie jauni, o jau moka žudyti. Kadangi mes nesitraukėme, jie pagąsdindami pradėjo į mus šaudyti jau nebe tuščiais patronais, o tikrais. Išgirdau, kad nušovė 2 žmones. Mačiau, kaip vieną žmogų neša du vyriškiai į greitąją. Po tokio vaizdo trauktis pradėjome rimčiau. Be to, paskui šaudančius kareivius šaudydamos į orą važiavo tanketės. Taip žingsnis po žingsnio atsidūrėme už pralaužtos tvoros, kuria buvo aptverta bokšto teritorija. Apačioje kalno pamatėme stovinčius įsirėžusius į minią 2 tankus. Vienas iš jų (paskutinis) kartkartėmis paleisdavo dvokiančius dūmus. Atvažiavo mašina, iš jos išlipo “drūti” vyrukai. Jie “pobednym maršem” nužingsniavo į bokštą ir greit išgirdome: “Broliai lietuviai, demagogų valdžia nuversta, atėjo teisėta valdžia, kad mes turime eiti namo ir t.t.”
Tai pakartojo ir rusų kalba. Bet neaišku, kodėl į lietuvius kreipėsi rusiškai “Bratja litovcy…” Gal jie galvojo, kad tarp mūsų irgi yra tokių lietuvių, kurie lietuviškai nebesupranta. Ir keisčiausia buvo tai, kad “teisėtai valdžiai” kreipiantis į žmones į mus nenustojo šaudyti. Mačiau, kaip vienas žmogus žodžiais privertė nuleisti automatą vieną iš kareivių (ukrainietį)… Bet čia pat prišoko viršila, vožė tam kareiviui lazda per nugarą, ir kareivis vėl pakėlė automatą prieš mus.
Po to, kai buvome nublokšti nuo bokšto, nuvykau prie AT rūmų. Čia vėl stojome į grandinę aplink rūmus. Laukėme tankų ir meldėme Dievą, kad greičiau patekėtų saulė. Atrodė, kad jau tada tankai mūsų nebepuls.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 5–7
