Prie bokšto atbėgau išgirdęs patrankų šaudymą, penkios-dešimt minučių po antros val. nakties. Nusileidau nuo kalno į Sudervės gatvę, dešiniau pastato įėjimo (į vaikų darželio pusę). Gatvės atkarpa buvo užtverta dviem sunkvežimiais (sniego valymo mašinomis?!). Kaip dabar suprantu, buvo prasidėjusi antroji tankų atakos dalis, nepavykus jiems privažiuoti nuo viaduko per Kosmonautų pr. pusės. Tolimesnįjį sunkvežimį stumdė tankas, apsuptas žmonių. Prasilaisvinęs kelią, ėmė važiuoti nemažu greičiu. Žmonės, stovėję priešais, išbėgiojo į šalis, kai kurie pakibo ant tanko priekio. Šis nešė juos iki antrojo sunkvežimio ir tuo pačiu nemažu greičiu trenkė į jį. Kas ištiko visus tuos buvusius ant tanko priekio žmones, negaliu pasakyti – ar spėjo jie nušokti, ar buvo sutraiškyti. Aiškiai mačiau štai ką:
1. Vienas jaunuolis, pakibęs ties pačiu tanko priekio viduriu, važiavo iškėlęs ranką, tarsi pergalės ženklą. Aiškiai mačiau, kaip jis buvo suspaustas per juosmenį tarp tanko priekio ir sunkvežimio. Nemažindamas greičio, tankas tuoj pat užvažiavo ant sunkvežimio, pasiglemždamas po savimi jaunuolį. Kad tai buvo jaunuolis, sprendžiu iš figūros, laikysenos, lyg buvo apsirengęs striuke.
2. Tankui su nešamais žmonėmis visai priartėjus prie sunkvežimio, iš šono prieš jį pasirodė vyras, iškėlęs abi rankas, tarsi signalizuodamas tankui sustoti. Kad jis būtų pasitraukęs, nemačiau. Dingo po tanku.
Ir daugiau žmonių buvo ant tanko jam privažiuojant prie antrojo sunkvežimio. Kas juos ištiko, negaliu pasakyti. Nemažindamas greičio tankas pervažiavo sunkvežimį, jį suplodamas. Pervažiavus sunkvežimį, ant tanko žmonių jau nebuvo.
Po pirmojo sunkiojo tanko sekė antrasis. Sulamdytas sunkvežimis buvo kiek šone, tad tankas net šiek tiek pasuko į kairę, kad pervažiuotų tiesiai per jį, dar labiau suplodamas. Paskui sekė ištisa vilkstinė – dar keli sunkieji, po jų lengvieji desantininkų tankai su automatininkais bokšteliuose, nusitaikiusiais į žmones automatais. Tankų galėjo būti apie dvidešimt. Gale važiavo šarvuota mašina su reproduktoriais, per kurį lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai kartojo: “Bratja litovcy… valdžią paėmė nacionalinis gelbėjimo komitetas, skirstykitės namo, nekelkite brolžudiško karo…” Po daugkartinio pakartojimo supratau, kad tai įrašas. Sprendžiant iš akcento, kalbėjo lietuvis. Balsas man pasirodė panašus į Burokevičiaus.
Ties keliuku į garažus (esančius kalno šlaite) tankai iš Sudervės g. pasuko į kalną, užvažiavo iki bokštą supančios tvoros ir ją pralaužė. Per ją ir patekau į aptvaro teritoriją. Suvažiavę į aptvaro teritoriją tankai išsisklaidė. Sunkieji tankai ėmė smarkiai šaudyti iš patrankų, jas sukioti, švysčioti prožektoriais. Mačiau vyrą, nešantį ant peties nukautą ar sužeistą žmogų.
Atsitraukęs iki aptvaro krašto, stebėjau, kas vyksta bokšte. Iš jo girdėjosi smarkus automatų šaudymas serijomis. Užpuolikų kilimą aukštyn galima buvo sekti pagal tai, kaip užėmę kiekvieną aukštą jie išdaužydavo apskritus bokšto langus. Buvo nutraukta plevėsavusi viename iš langų trispalvė, vietoje jos pasirodė dvi vėliavos, raudonos su kutais, kokios būna karinių dalinių. Šaudymas truko gana ilgai, dar tarp trečios ir ketvirtos valandos nakties girdėjosi šūviai. Garsiakalbis jau iš bokšto kartojo tuos pačius “komiteto” raginimus skirstytis. Žmonės nesiskirstė. Automatininkams apsupus aptvaro teritoriją, priešais juos atskirti milicininkų stovėjo žmonės. Visą laiką prie pat kareivių buvo laikoma iškelta trispalvė.
Apie penktą valandą nuėjau prie tankų sumaigyto sunkvežimio. Žmonių kūnų ar jų dalių ten nebuvo. Tik tarp sunkvežimio liekanų mėtėsi pora batų, pagal kuriuos gal būtų galima atpažinti jų savininką. Tai vyriški rudi aukštokais kulnais įkišami pusbačiai su kukliu raišteliu aplink viršutinę smailokos nosies dalį, panašūs į individualios gamybos.
1991 m. sausio 17 d.
P.S. Mane jaudina tai, kad iki šiol žuvusiųjų suvestinėse šie žmonės neminimi. Negi taip ir nesužinosime, kas jie buvo?
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 4
Lapų Nr. 62–65
