1991 metai, iš sausio 12 į 13 (naktį, kokia 2 valanda)
Tik išgirdęs, kad puolamas Televizijos bokštas, atvažiavau prie jo. Atvežė vairuotojas raudonos spalvos “Žiguliais”. Išlipę pamatėme du tankus ir vieną BTR-ą. Ši technika stovėjo ant kelio, bokšto papėdėje. Ant kalno ir anapus jo jau vyko tikras mūšis. Tankai pliekė iš pabūklų, zvimbė trasuojančios kulkos, rūko dūmai. Visa tai vyko su pertrūkiais. Buvo baisu. Prieš tankus bei aplink juos ir prieš BTR-ą stovėjo žmonės. Šalia vaikštinėjo gal du ar trys žmonės su profesionaliomis kameromis, daug fotografų žybčiojo blykstėmis. Man pasirodė, kad filmuotojai elgiasi pernelyg drąsiai ir ramiai. Vienas tankas sukinėjo vamzdį, todėl žmonės, daugiausiai jaunuoliai, kai vamzdį sukdavo į jų galvas, pritūpdavo. Ant kalvų eilėmis stovėjo žmonės ir visa tai stebėjo. Pajutęs gėdą, kad nieko nedarau, nuėjau prie BTR-o. Priešais tą mašiną pamačiau žmogų, laikantį radijėlę, panašią į siųstuvą. Pagalvojau, kad jis gal koks koordinatorius, todėl ėmiau su juo bendrauti. Susipažinom. Tai Antanas Kaminskas. Su juo dar buvo Auksė. Staiga nežinia iš kur išdygo labai išraiškingai apsirengęs desantininkas (žmogžudžiai, kuriuos mačiau pro automobilio langą važiuojančius bokšto link ir sėdinčius ant mašinų, buvo visiškai kitokie). Jis buvo beginklis. Gana žmogiško veido, tik kažkoks patinęs, akys kažkuo aptrauktos, lyg beviltiškai liūdnos, lyg paklaikusios. Jam iš burnos sklido kvapas, kokio nėra tekę justi. Antanas ėmė jį raminti, nes desantininkas puolė prieš BTR-ą, plėšė krūtinę rėkdamas: “Streliajte suki!” ir kt. Visa tai atrodė labai aktoriškai. Manau, kad beveik niekas aplink neabejojo, kad tai provokatorius. Vieno BTR-o langelio apsauga buvo atidaryta. Nutariau Antanui padėti, manydamas, kad tikrai čia provokacija. Desantininkas kalbėjo lietuviškai. Antanas pavaišino jį cigarete. Aš desantininkui paplojau per petį. Paskui tyliai meldžiausi ir slapčia žegnojausi. Stengiausi vėl jį atkalbinėti, kad nerėktų ir neerzintų per BTR-o langelį, nes parūkęs desantininkas nenustygo vietoje. Vėl suradau tam nelemtam desantininkui cigaretę. Susipažinom, bet jo vardo neatsimenu. Ėmėm kalbėti, jis gana noriai nurimo. Stengiausi jį apsikabinti, vadinau “svoj” (savas). Ėmiau čiupinėti jo medalius, plojau per petį, gyriau, stengiausi jo neįžeisti. Desantininkas pasakė, kad tarnavo desanto dalinyje, gyvena Vilniuje ir atėjo čia persirengęs iš namų. Aišku, labai pasipiktinęs. Desantininkas vėl norėjo veržtis prie BTR-o langelio (kodėl jo apsauga buvo atidaryta?), bet aš jį sustabdžiau. Nuo jo kažkuo labai trenkė. Tankai vis leido smalkes, todėl buvo sunku užuosti. Desantininkas vilkėjo labai pavasariškai (anie buvo kitokie). Kai jis atplėšdavo dėmėtą striukelę, matėsi nuogas kūnas, kažkokie sukryžiuoti diržai. Vėl pasiūliau jam cigaretę. Rūkėm, kalbėjom, BTR-as stovėjo gana ramiai. Paskui desantininkas nežinia kodėl lyg ir manęs atsiprašė, lyg sakė, kad dar ateis, ir dingo neskubėdamas minioje ant kalno. Priėjau prie BTR-o langelio, bandžiau šypsotis ir veido išraiška rodyti draugiškumą viduje sėdintiems desantininkams. Kai kurie žmonės grūmojo, bet juos lengva buvo sudrausti, nes buvo jauni. Vienos mergaitės paklausiau, kiek jai metų. Ji šypsodamasi atsakė, kad šešiolika. Šalia mergaitės stovėjo jos draugai. Visi jie piktinosi, juokavo. Paskui BTR-as uždarė langelio apsaugą, pavažiuodavo iš lėto į priekį ir vėl atsitraukdavo. Mes jį stengdavomės laikyti. Šaukėm: “Lietuva!”, bandėm dainuoti. BTR-as sukiojo į mus vamzdį. Stengiausi bent galvą nuo jo nusukti, nes buvo nejauku. Be to, žmonių buvo daug, beveik grūstis. Tankai, stovėję šiek tiek tolėliau, kartais paleisdavo dūmus. Kai dūmai šiek tiek prasisklaidė, prieš pat tanką pamačiau einantį sutanotą kunigą. Labai ramiai einantį. Paskui vienas tankas vamzdžiu sudaužė autobusą, bet šiaip buvo lyg ir viskas ramu, tik anoj pusėj kalno šaudė, kartais trasuojančiomis kulkomis, o retkarčiais trenkdavo iš tankų. Mes laukėm, kada ir čia, bet… nieko taip ir neatsitiko. Paskui staiga vėl nežinia iš kur atsirado labai organizuotai bėgantis būrys, lyg specialiai apmokytas. Jis pasileido link pastato šalia Televizijos bokšto. Žmonės puolė mušti tuos juodus galingus tipus, bet tai jų neišmušė iš vėžių. Be to, daugelis žmonių laikė arba ramino karštuolius. Aš šaukiau: “Nevalia sukelti muštynių”, “Taikus pasipriešinimas” ir t.t. Jie buvo apsirengę juodai, pro minią prasiveržė lyg per sviestą. Visa tai truko keliasdešimt sekundžių. Kai minia nuo jų atstojo, jie ėmė kažką gana darniai šaukti, jų priekyje išdygo trispalvė. Kažkas pasakė, kad pažino kažkokį dėstytoją ir jam trenkė į snukį, sakė net pavardę, bet pamiršau. Rimtų muštynių nebuvo, niekas lyg ir nepargriuvo, tik paskui buvo surinkta nemažai numuštų kepurių. Jas sukrovė ant šaligatvio. Kai tie neaiškūs asmenys nubėgo į priekį, jų niekas nesivijo, žmonės tik piktai švilpė, o neaiškūs asmenys sustojo prieš pastatą. Priekyje jie vis laikė trispalvę. Šitai baisiausiai erzino, bet žmonės jų daugiau nebepuolė. Aš ėmiau baisiai rusiškai keiktis. Pagyvenusi moteris ėmė mane gėdinti. Aš pradėjau atsiprašinėti. Mes vienas kitą supratome, ėmėme šypsotis. Kai anapus bokšto iššaudavo tankas, nejučia sulinkdavo keliai ir sudrebėdavo kažkas po širdim. O šiaip buvo gana ramu. Atrodė, kad šiapus bokšto viskas baigėsi švariai. Šaudymai anapus kalno nutilo, kartais pakildavo spalvotos raketos. Tankas, stovėjęs mūsų pusėje, savo prožektoriaus šviesos juostą sudūrė su anapus kalno stovėjusio tanko šviesos srauto juosta. Kurį laiką jie taip “žaidė”. Paskui nutilo radijas. Pagalvojom, kad bokštas užimtas. Vieni norėjo toliau laikyti tankus, kiti ėmė skirstytis. Viskas atrodė ramu. Ant kalno eilėmis stovėjo žmonės ir žiūrėjo į mus apačioje. Tankai kartais paleisdavo dūmus, bet juos vėjas greit išsklaidydavo, be to, dūmai jau nebuvo tokie baisūs. Paskui ėmė važiuoti greitosios pagalbos mašinos. Mes joms padarydavom kelią, paskui vėl tą nelemtą BTR-ą apstodavom iš priekio. Po to tankai ėmė burgzti stipriau, po truputį suktis, gal net atsargiai. Išsirikiavo taip: tankas, BTR-as, vėl tankas. Žmonės arba švilpė, arba skandavo “Lietuva!”, “Gėda”, lyg pasijutę nugalėtojais. Tankai galutinai išsirikiavo ir iš lėto ėmė važiuoti. Autobusą, kurį tankas buvo sudaužęs vamzdžiu, žmonės buvo nustūmę, todėl pravažiuoti niekas netrukdė. Aplamdytas mašinas žmonės taip pat jau buvo nutempę. Iš paskutinio tanko liukų, kaip per paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje, išlindo tankistai. (Jie buvo apsirengę ne taip, kaip tas prieš BTR-ą sutiktas desantininkas.) Jie atrodė ramūs, gal net pasitempę, tik kažkokie negyvi, lyg lėlės. Pamanęs, kad dabar jie puls Aukščiausiąją Tarybą, paprašiau Antano, kad važiuotume ten. Tą ir padarėme.
Manau, kad visa tai, kas vyko, yra nufilmuota mūsų priešų ir bus panaudota kaip dezinformacija. Gal pamatysime garsiojo Nevzorovo filmo antrąją seriją?
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 4
Lapų Nr. 22–29
