Sausio 11 dieną apie 12 val. 30 min. nuvykome prie Spaudos rūmų. Spaudos rūmų centrinio įėjimo durys buvo sulaužytos, išdaužyti langai. Durys iš vidaus užbarikaduotos sulaužytais baldais, o už jų – ginkluoti desantininkai. Prie gavės, priešais rūmus, stovėjo kelios tanketės, kurių patrankų vamzdžiai buvo atsukti į rūmus, ant tankečių sėdėjo automatais ginkluoti kariškiai. Žmonių buvo susirinkę keli šimtai. Atrodė, kad viskas lyg ir ramu. Staiga išgirstame, kad atvyko mašina su užrašu “Liudi”. Visi bėgome ir užtvėrėme šoninį įėjimą į Spaudos rūmus. Desantininkų grupė pradėjo bėgti prie centrinio įėjimo. Tačiau žmonių buvo pakankamai daug, tad užtvėrėme gyva siena priėjimą prie Spaudos rūmų. Desantininkai išsirikiavo už tankečių gatvėje ir stovėjo pasiruošę šaudyti. Susirinko daugiau žmonių, prisipildė beveik visa aikštė. Priėjome prie pat desantininkų. Mūsų nuomone, tai specialiai išaugintų galvažudžių grupė. Jie visi maži, kreivomis kojomis, iškreiptais bejausmiais veidais, “stiklinėmis” akimis. Kaip prisistatė jų kapitonas: “Mes esame Gorbačiovo gvardija”. Pasigirdo galingų variklių riaumojimas ir nuo Pedagoginio instituto pusės pasirodė trys dideliu greičiu lekiantys tankai. Atvažiavę į žalią veją prie Spaudos rūmų, suko “garbės” ratus vikšrais rausdami žemę, laužydami medžius. Moterys ir vaikai, buvę vejoje, klykdami lėkė į šalis. Tankai nė nebandė sumažinti greičio. Apsukę kelis ratus, sustojo eilute, atsukdami patrankų vamzdžius į Spaudos rūmus. Vienas tankas tik sustojęs iššovė. Arčiau buvusiems žmonėms nunešė kepures. Mes buvome nuo tanko apie 50 metrų, šūvio trenksmas apkurtino, pajutome stiprią oro bangą. Ant tanko esantys kariškiai šaudė į orą iš automatų. Pribėgęs desantininkas (matyt, koks vadas) užšoko ant tanko ir apramino įsisiautėjusius kariūnus. Praėjo gal 15–20 minučių, žmonių rinkosi vis daugiau. Niekas nė nemanė, kad kas nors bus daroma. Staiga desantininkai būriu, šaudydami aukštyn iš automatų, puolė prie centrinio įėjimo. Bet žmonių glaudžios gretos užstojo jiems kelią. Nepadėjo ir automatų buožių smūgiai. Žmonės atrėmė desantininkų šturmą. Liko kulkų išvarpytos pastato fasado sienos. Ilgiau pasilikti negalėjome, nes turėjome vykti į darbą. Jau mašinoje išgirdome per radiją, kad yra sužeistų žmonių. Pirmą kartą pamatę Tarybinės armijos galvažudžių veiksmus buvome labai sukrėsti. Pasiklausyti per radiją, paskaityti laikraščiuose apie armijos žvėriškus veiksmus yra viena, o pamatyti pačiam – kita. Niekada negalvojau, kad taip gali būti.
Šeštadienį, sausio 12 d., budėjome “ant ratų”. Važinėjome iš Nepriklausomybės aikštės prie Televizijos ir radijo komiteto, Televizijos bokšto, Policijos akademijos. Stebėjome padėtį Vilniuje, informuodavome žmones. Būnant prie Policijos akademijos ir kalbantis su žmonėmis, atvažiavo “viliukas”. Iš jo išlipo du TA karininkai ir civiliškai apsirengęs vyriškis. Jie greitais žingsniais nuėjo prie įėjimo. “Turbūt parlamentarai”, – pamanėme. Bet į rūmus jie nebuvo įleisti. Tuoj pat grįžo į mašiną ir nuvažiavo. O mes savo mašina važiavome iš paskos ir “palydėjome” juos iki Šiaurės karinio miestelio. Diena praėjo lyg ir ramiai, nors visur jautėsi įtampa. Prie Televizijos bokšto žmonės vaikščiojo, dainavo, grojo, vaišinosi arbata ar kava. Apie 22 val. nuvažiavome prie Policijos akademijos, ten desantininkų nebuvo. Užsukome į namus sušilti. Susitarėme, kad, tik išgirdę kokius nors signalus, išvyksime vėl. Trumpam užsnūdus, žmona pažadino ir sako, kad jau šaudo. Tuoj pat išvykome su mašina prie Televizijos bokšto. Privažiuoti negalėjome, nes kelias buvo užtvertas tanko ir didelės mašinos. Nuo tanko nuolat šaudė iš automato. Prie šio tanko žmonių nebuvo. Palikom mašiną Kosmonautų prospekte šalikelėje ir nubėgome link bokšto. Vyko intensyvus šaudymas – iš patrankų, kulkosvaidžių ir automatų. Mums kelią pastojo keturi tankai. Tankai sukiojo patrankų vamzdžius, gąsdino žmones kulkosvaidžiais. Viršuje ant kalno girdėjosi žmonių klyksmai, dangų raižė prožektorių šviesos, trasuojančios kulkos. Šaudė į viršų iš visų Televizijos bokšto pusių. Mes, minia žmonių, buvome visiškai prie apačioje esančių keturių tankų ir skandavome “Lietuva”, “Fašistai“, “Lietuva bus laisva”. Ant tankų esantys kareiviai retkarčiais paleisdavo į orą automatų serijas. Bet žmonės nesitraukė ir nebijojo jų grėsmingų veidų. Nuolat su įjungtomis sirenomis prie Televizijos bokšto ir atgal važinėjo greitosios pagalbos mašinos. Tankai joms trukdė pravažiuoti. Žmonės su pasibaisėjimu kalbėjo, kad yra sužeistų, nušautų ir tankų sutraiškytų. Tai buvo siaubingas vaizdas, kokio mūsų karta dar nebuvo regėjusi. Tarp mūsų buvo užsienio žurnalistų, kurie viską filmavo.
Žmonės kalbėjo, kad dabar gali būti šturmuojami Aukščiausiosios Tarybos rūmai, todėl mes sėdome į mašiną ir apie 3.00 val. nuvažiavome ten. Žmonių buvo daug, mes pasakojome apie prie Televizijos bokšto vykdytus žvėriškumus. Apie 3.30 val. ant namų stogų esantys vaikinai pranešė, kad artinasi tankų armada. Žmonės dar labiau susiglaudė, susikibo rankomis ir skandavo “Lietuva”, “Lietuva”. Jau girdėjosi motorų ūžesys ir kulkosvaidžių tratėjimas, patrankų šūviai. Bet iš aikštės nepajudėjo nė vienas. Buvo aišku – Aukščiausiąją Tarybą galima bus užimti tik per mūsų lavonus. Turbūt tai ir atbaidė žmogžudžius.
Šios nakties įvykiai parodė, kokia vieninga ir trokštanti laisvės yra mūsų tauta. Niekas ir niekada neištrins iš mūsų atminties to, kokį žvėriškumą prieš beginklius ir taikius Lietuvos gyventojus vykdė Tarybinės armijos dalys.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 65–71
