1991 m. sausio 12 d. pabuvojome prie Televizijos bokšto ir Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau sausio 13 d. 1.40 val. mus pabudino 5 patrankų šūviai ir automatų serijos prie Spaudos rūmų. Netrukus pro langą pastebėjome šarvuočių koloną, važiuojančią Vairo g-ve, ji pasuko Karoliniškių ir Sudervės g-vių, Televizijos bokšto link. Mes vijomės iš paskos – kiemais, šaligatviais skubėjo žmonės.
Matomai šarvuočius sulaikė barikados ir žmonės, nes sustoję jie įjungė garsiakalbius: vienas lietuviškai, o kitas rusiškai liepė grįžti į namus, priešintis beprasmiška, Parlamento nebėra, gelbėjimo komitetas paėmė visą valdžią Lietuvoje.
Nors pasivijome šarvuočių koloną, tačiau čia ji traiškydama automašinas, šaudydama iš patrankų pajudėjo iš Sudervės g-vės į Televizijos bokšto kalnelį. Paskutiniai du šarvuočiai, nors jau buvo pravažiavę, grįžo traiškyti automobilių. “Pasidarbavę” nusivijo koloną prie bokšto. Vieni žmonės skirstėsi, kiti vijosi iš paskos. Tarp jų ir mes buvome. Pamatėme baisų, nelygų karą – iš vienos pusės iki dantų ginkluoti kareiviai, o iš kitos beginklė daugiatūkstantinė minia. Šaudė tankai iš patrankų ir kulkosvaidžių, kareiviai – iš automatų, leido raketas. Automatų serijų garsas rodė, kad šaudoma tuščiais ir netuščiais kariniais šoviniais. Girdėjosi dūžtantys bokšto ir namų langų stiklai, moterų klyksmas, didelė minia šaukė “Gėda”, “Lietuva”, matėsi trasuojančios kulkos, prožektorių apšviesti dūmų kamuoliai, tankų ir kareivių atakuojama minia. Teko pastebėti 3 tankus, 2 sunkvežimius, apie 11–12 tankečių (BMD), Sudervės g-vėje sulankstytų ar kitaip suniokotų iškritusiais stiklais mašinų, autobusų. Visur buvo benzino, parako, dūmų smarvė.
Intensyvus barbariškas karas vyko nuo 1.50 iki 4 val.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 61–62
