1991 m. sausio 13-osios pirmomis valandomis seniūnijas aplink Vilniaus televizijos bokštą nubudino langų stiklus drebinantys pravažiuojančių tankų patrankų šūviai. Pavojaus jausmas mane kaip kulką išmetė iš lovos, žaibu aprengė. Širdis drebėdama meldėsi: “Marija, šiandieną gi Tavo malonių diena?! Ar gali ji būti pražūtinga Lietuvai?! Motina, valdyk šią valandą ir viską pakreipk Lietuvos – Tavo žemės naudai. Liepk mūsų Kankiniams ir Šventiesiems, mūsų Mirusiems kovoti mumyse!” Tuo tarpu iš visų namų bėgančiųjų žingsniai kieme ir gatvėje išsklaidė dvejones, sieloje kilo dar niekada nepatirto suvokimo džiaugsmas: bėga Lietuva susitikti su išprotėjusio šėtono siautėjimu akis į akį ir pasakyti “…kad laisvę mylime labiau mes už gyvenimą” (S.N.).
Dešimt minučių mes jau buvome prie bokšto, aplenkę ugnį ir dūmus spjaudančius tankus, pristabdomus kliūčių. Vienas iš jų, neįveikęs sunkiosios savivartės su smėliu, ropštėsi į statų šlaitą. Mes irgi, greta jo, ir tuoj įsiliejome į bebaimių gynėjų gausybę prie bokšto.
Patrankų šūviai, ugnies blyksniai, nakties danguje švytinčios kulkos, daužomų bokšto langų žvangėjimas, galingos tankų prožektorių šviesos, iš pramuštų vamzdžių besiveržiantis vanduo – visa karo panorama. Skamba garsiai Lietuvos Judo – Jermalavičiaus – gelbėjimo (kabutėse) komiteto vardu kreipimosi įrašas – šventvagiškiausias piktžodžiavimas: “Broliai ir seserys lietuviai…” Kviečia nepradėrti brolžudiškos kovos žmones, neturinčius kito ginklo, išskyrus ryžtą mirti už Lietuvos laisvę… Primygtinai kviečia išsiskirstyti. Šis piktžodžiavimas uolomis paverčia žmones. Jie nepaklūsta, jie artėja, kad įdėmiau pažvelgtų slibinui į kais. Nuo šūvių kritusios pirmos aukos, tankai jau sutraiškę arčiau stovinčiuosius, o žmonės nenori girdėti piktžodžiavimo, žmonės protestuoja skanduodami: “Laisvė!.. Laisvė!.. Laisvė!.. Lietuva!.. Lietuva!.. Lietuva!.. Landsbergis!.. Landsbergis!.. Landsbergis!.. Fašistai!.. Fašistai!.. Fašistai!..”
Po geros valandos, kai daug sužeistųjų ir nužudytųjų išvežė greitosios, o žmonės vis nesitraukia, neišsivaikšto, – įsiutę žmogžudžiai dideliu greičiu, kliudydami stovinčiuosius, pradėjo tankais suktis apie bokštą. Ir nežinia, kiek žmonių pateko po vikšrais. Kvietimas skirstytis nesiliauja, žmonės akmenėja ir skanduoja: “Svolači!.. Svolači!.. Svolači!.. Palači!.. Palači!.. Palači!..” Jermalavičius nesiliauja. Žmonės pro sukąstus dantis košia: “Užmuškite visus – nesitrauksime!..” Kaip šių žodžių patvirtinimas banga žmonių kyla į statų skardį – moralinis pastiprinimas saviesiems, iššūkis kraugeriams. Skardžio kraštu vikriai manevruoja tankas, laužydamas tvoras, dešiniau virtinė žmonių priblokšta prie tvoros: ir nei isterijos, nei klyksmo, nei panikos. Jie tarsi degančios uolos mūsų Nepriklausomybės kelyje.
Gydytojai be atvangos darbuojasi: lengviau sužeistieji ateina patys, sunkiau – atnešami, nukankintieji guldomi ant žemės. Į tankų siautėjimo zoną medikai neįleidžiami, nors ėjo jie ir su Raudonojo Kryžiaus vėliava. O ten konvulsijose raitėsi sutraiškytieji, ir jau dabar lavonus rinko ir į tankus nešėsi patys žmogžudžiai, – man patvirtino mačiusieji.
Kada atėjau prie greitosios pagalbos mašinų, neštuvuose ant žemės gulėjo dar vienas neišvežtas Nukankintasis. Suklupau prie Jo, kaip prie Sūnaus, ir pravirkau gailiausia rauda, bučiavau Jo rankas, peržegnojau ir pajutau, kad visi nužudytieji, visi sužeistieji sujungė mus – visus geros valios Lietuvos žmones šventos, nepertraukiamos giminystės ryšiais. Nekaltas Didvyrių kraujas, pabiręs žvaigždžių milijardais mūsų rūškanų sutemų apgaubtose sielose, nušvinta didinga PRISIKĖLIMO AUŠRA ir ruošia mūsų širdis Pilėnų Aukos pavyzdžiui, jei agresija nesiliaus. Šiai Aukai jau pasiruošęs mūsų Parlamentas, apsaugos būriai, rūmus saugantieji žmonės.
Kankinių kraujo nušviesta siela, pakelta į aukštybes, kartojo maldą į Dievo Motiną prie mirštančiųjų “Sveika, Aušros žvaigždė šviesi…” ir mirštančiųjų vardu maldavo Viešpatį nepaskaityti jiems tai už bloga ir išvaduoti iš šėtono vergijos tuos, kurie tapo jo kraupiais įrankiais.
Septintos valandos pradžioje iš namų su seserimi atnešėme žmonėms karštos kavos. Tuo tarpu baudėjai ant rankų iš bokšto išnešė vos gyvą moterį. Ją atidavė policininkams – iki šio laiko ji kankinosi be pagalbos…
Per mūsų kankinių kraują šventoje giminystėje amžina pagarba ir giliausia užuojauta visiems Sužeistųjų, Nukankintųjų, Dingusiųjų be žinios Giminėms, Artimiesiems. Šiandieną laidodami mūsų Didvyrius norime pareikšti, kad šioje šventoje netektyje su Jumis rauda visa Lietuva geros valios žmonių širdyse.
Amžina šlovė Didvyriams, šlovė Budėjusiems ir dar Tebebudintiems, pasiryžusiems mirtimi paliudyti savo LAISVĖS TROŠKIMĄ… Nuoširdžiausia padėka medikams, policininkams, apsaugos būriams. Didžiausia pagarba, padėka ir pasitikėjimas Parlamentui, jo Pirmininkui: ryžtas visomis išgalėmis remti teisėtai išrinktą Parlamentą ir Vyriausybę. Manau taip pasakytų kiekvienas LKD partijos narys, kiekvienas geros valios Lietuvos žmogus.
Viešpatie, vesk mūsų Didvyrius, mūsų Kankinius, mūsų Vadovus pirma mūsų ir mes visi laimėsime, Viešpatie, Tavyje!..
1991 m. sausio 16–18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 68–70
