Sausio 12 d. suorganizavau Šiaulių rajono Raudėnų kaimo žmones vykti saugoti svarbių Lietuvai objektų Vilniuje. Išvykome 7 žmonės Raudėnų valstybinio ūkio mikroautobusu “Latvija”. Nuvykome prie TV bokšto apie 18.30 val.
Budėjome. Rinkomės kas 3 valandos pasitikrinti… Apie 1.30–40 val. gavome informaciją, kad link mūsų juda karinė technika. Privažiavimo keliai prie bokšto buvo užstatyti sunkvežimiais. Tuo metu stovėjau prie tvoros – tankai laikinai sustojo… Nuėjau prie bokšto, įsiliejau į žmonių minią. Stovėjau dešiniau nuo įėjimo į bokštą…
Sudžeržgė metalas, sugaudė tankų varikliai, vienas tankas kurtinančiai iššovė iš pabūklo. Šlaitu pradėjo žlegsėti sunkieji ir lengvieji tankai. Išsiskleidė už tvoros, bokštą apsupo. Maniau, tik gąsdina…
Tankai išvertė tvorą ir pradėjo judėti link mūsų. Stovėjau tarp nepažįstamų žmonių, daugiausia moterų. Šaukėme “Lietuva”, toliau girdėjosi “Marija, Marija…” Už kelių metrų sustojo tankas (priešais), nepasakysiu, gal 5, gal 15 m, tik žiūrėjau, kad dar dešiniau tankas nesustodamas važiuoja į žmones. Tada pamačiau ir sunkvežimius, iš kurių iššoko desantininkai ir užsitaisę automatus pradėjo šaudyti virš galvų. Kurtinančiai iššovė dešiniau stovėjęs sunkusis tankas į bokštą. Mačiau, kaip prieš jį stovėję žmonės susigūžė, o nuo garso (ar smūgio) bangos išdužę stiklai krito ant žmonių. (Raudėniškiui Z.Rezgiui supjaustė striukę, bet nesužeidė.) Atrodė, kad desantininkai dar neprasiveržė pro mus, bet bokšto viduje jau šaudė, buvo dūmų… O tuo metu per megafoną sklido “saldus” lietuviškas balsas “broliai ir sesės…”, sakė, kad vyriausybė ir parlamentas nuversti, ragino skirstytis, sakė, kad gyvensime “laimingai”… Žmonės palengva pradėjo trauktis, o aplink vis dar šaudė… Net moterys be panikos oriai traukėsi…
Vienas vaikinas pilka striuke, stovėjęs prie keliuko, vedančio į bokštą, sukniubo. Nežinau, draugai ar nepažįstami, paėmę už parankių vilko šaukdami: “Greitąją pagalbą…”
Nulipau žemyn. Patraukiau į tą vietą, kur stovėjo mūsų mikroautobusas. (Stovėjo toje vietoje tarp tanko, kuris labai dūmijo, ir to, kuris intensyviai sukinėjo vamzdį). “Latvijos” nepažinau – stovėjo be stiklų, stogo skardos sulankstytos. Tai padarė tanko pabūklo smūgio banga. Nuostolis ūkiui – 11000 rb.
Mačiau, kaip tankas intensyviai sukinėdamas vamzdį išdaužė Pavenčių ATĮ autobuso “Laz” langą, vikšrais sudraskė sparną…
Praėjus gal 1,5 ar 2 val. visa grupė susirinkome. Nebuvo tik senuko (80 m.) J.Garbinčiaus. Pradėjau klausinėti felčerių, vežusių sužeistuosius, ar nevežė seno žmogaus. Visi tvirtino, kad tokio nebuvo. Viena medikė su akcentu pasakė: “Vaikeli, ligoninėje kaip mėsos kombinate…” Išgirdome atriaumojant tanką – greitoji pasuko į šalikelę, aš užšokau ant šaligatvio. Ant bokštelio sėdėjo tankistas su automatu. Tankas sustojo, o tankistas užtaisęs automatą nukreipė į minią šaukdamas kažką panašaus į “perestreliaju”… Vieni žmonės ėjo slėptis už namo, kiti stovėjo atstatę krūtines… “Didvyris” paleido seriją virš galvų ir nuvažiavo…
Šūviai bokšte girdėjosi ilgai. Trasuojančios kulkos skrido į orą iš aikštelės prie TV bokšto… Išvykome apie 7 val. ryto kartu su kuršėniškiais dviem autobusais, bet, išgirdusi kvietimą, didesnė dalis nuvyko prie AT rūmų… Raudėniškiai grįžo namo…
1991 m. sausio 22 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 17–18
