DVI NAKTYS PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO
Naktis į sausio 12-ąją. Kuo arčiau prie bokšto, juo daugiau mašinų. O prie durų būriai žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių: Kėdainių, Raseinių, Vilniaus, Kauno. Vienas būrelis balsu meldžiasi. Toliau žmonės dainuoja patriotines dainas, šoka tautinius šokius ar trypia į taktą. Regis, šią minutę jie daugiau linksminasi nei budi.
Bet štai prie bokšto teritoriją apjuosusios tvoros pasirodo mašina, ir visi suklūstame. Ausyse tarytum pasigirsta šaižus pavojų skelbiančios sirenos balsas, praėjusią naktį šaukęs žmones gelbėti Spaudos rūmų. Brutali karinė jėga juos užėmė dieną. Bet štai virš mašinos suplevėsuoja apšviesta tautinė vėliava. Ji plevena vėjyje, kol mašina apvažiuoja aplink Televizijos bokšto teritoriją.
Matau žmones su Kuršėnų tremtinių sąjungos vėliava. Jie sužvarbę, mindžikuoja. Kviečiu užeiti į namus, sušilti. Jie atsako:
– Ačiū, bet mes negalime iš čia atsitraukti. Sušilsime, jei reikės, savo mašinoje.
Naktis į sausio 13-ąją.1 valandą 23 minutės prabundu nuo didelio triukšmo. Matyt, pajudėjo tankai. Erdvę skrodžia sirenos kauksmas, ir radijo diktorės balsas ragina visus, kas gali, skubėti prie radijo ir televizijos būstinės, Televizijos bokšto. Ekrane – susijaudinusi komentatorė Eglė Bučelytė.
Televizijos bokšto link pasipila lengvosios mašinos.
Sugriaudi tankų pabūklų salvės, net namų sienos siūbuoja. Matau, kaip bokšto link žlega viską šluojančios “baidyklės”. Paskui priešine eismo juosta grįžta atgal ir, nesilaikydamos jokių eismo taisyklių, suka Vairo gatve.
O prie bokšto vis aidi patrankų ir automatų šūviai.
E.Bučelytė kalba, kad iš mūsų širdžių niekada neišplėš nepriklausomybės troškimo. Ekrane – aikštė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur milžiniška žmonių minia meldžiasi, gieda “Marija, Marija”...
Su žmonėmis Nepriklausomybės aikštėje kalbasi Danutė Jokubėnienė:
– Viską, kas dabar dedasi, mato mūsų vaikai, – sako ji. – Tai neužmirštama. Mes pasieksime moralinę pergalę!
Per radiją girdime diktorių Bernadetos Lukošiūtės, Algimanto Saduko balsus:
– Desantininkai jau mūsų rūmuose, bet mes dar gyvi, mes dar kalbame. Mes būtinai laimėsime...
Po trumpos informacijos, jog aplink televizijos pastatą šaudo tankai, pykši šūviai, koridoriuose, Bernadeta vis kartoja:
– Mes dar gyvi, mes kalbame į Lietuvą.
2 val.10 min. Vilniaus radijas nutyla.
Televizijos ekrane vis dar E.Bučelytė. Paprašiusi kolegos, kad užrakintų studijos duris, ji sako:
– Mes tęsime laidą, kol prievarta iš čia išvarys.
Ekrane Nepriklausomybės aikštė, paskui vėl televizijos studija, vėl E.Bučelytė.
2 val. 20 min. ir ji nutyla. O televizijos ekrane matyti, kaip pastato koridoriais veržiasi ginkluoti desantininkai. Bet tik minutę ar dvi. Ekranas užgęsta. Televizijos bokštas užimtas.
Kulkoms tratant, skubu prie jo. Dunksi pabūklai.
Prie bokšto gal koks dešimt tankų, sukiodamiesi čia į vieną, čia į kitą pusę, vaikosi minias žmonių, skanduojančių “Lie-tu-va! Lie-tu-va!”
Viena “baidyklė” kiek atsitraukia, ir kryžminėje prožektorių šviesoje galima įžvelgti ant vejos negyvą žmogų. Pro kulkų tratėjimą, klyksmą girdžiu skanduojančius: ”Lais-vė! Lais-vė! Lie-tu-va! Lie-tu-va!” Matau nuo kulkų ir nuo tankų vikšrų žūvančius žmones, atėjusius čia savo krūtine ir dainomis apginti laisvę ir demokratiją.
Daugiau kaip dvi valandas grėsminga karinė technika vaiko žmones su pakeltais į viršų dviem pirštais raidės “V” simboliais: Viktorija-Pergalė.
Griaudėjant šūviams, kažkokių piliečių nuo kažko ginančio komiteto atstovas J.Jermalavičius kartoja: “Visa valdžia pereina į nacionalinio piliečių teisių gynimo komiteto rankas”. Liepia bokšto gynėjams skirstytis namo, nes ten visų “laukia mamos, tėčiai, senelės”. O komitetas ginsiąs paprastų darbininkų ir valstiečių reikalus.
Paryčiui tankai prityla. Kaip vaiduokliai po atskiras žmonių grupeles šmėkščioja ilgi prožektorių liežuviai. Jie vis dažniau sustoja prie vaikinų su tautine vėliava ant kalvelės. Kai visi išsiskirstė, jaunikaičiai vis dar matėsi okupuotoje teritorijoje... Nežinau, koks likimas juos ištiko.
Sudervės gatvėje – prieštankinių barikadų likučiai: kėpso tankų sulamdytos savivartės su smėliu, keletas autobusų. Ketverto lengvųjų automobilių liekanos primena suglamžytą popierių.
Aušta rytas, baisus Nepriklausomybės aukų rytas. Per dešimt užmuštų, daugiau kaip 200 sužeistų. O kiek dingusių be žinios!..
– Mieli Respublikos žmones, aš bučiuoju visus ir klaupiuosi prieš jus ant kelių, – dieną Nepriklausomybės aikštėje pasakė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas K.Motieka.
1991 m. sausio 14 d.
IŠVYTI IŠ NAMŲ, BET NENUGALĖTI
Sausio 11 dieną, maždaug 12 valandą, Spaudos rūmuose buvo girdėti, kad Viršuliškių pusėje šaudo. Staiga per radiją pranešama, jog desantininkai užėmė Krašto departamento patalpas. Pasigirsta sirena. Radijo diktorius kviečia Vilniaus gyventojus skubėti prie Spaudos rūmų, nes jiems gresia pavojus.
Žmonės pradeda rinktis. Iš aštuntojo aukšto matau, kaip nuo Viršuliškių pusės pasirodo trys tankai. Tuo metu iš Akmenės rajono laikraščio redakcijos paskambino kolega, teiraujasi apie savo rašinį. Vos spėju pasakyti, kad straipsnį išspausdinsime, jei iš viso po šios dienos liksime gyvi, nes mus supa karinė technika.
Dedu ragelį… Pirmieji tankai priartėja prie centrinių Spaudos rūmų durų Sirena vis dar kaukia. Dar du tankai atžlega prie tarnybinio įėjimo. Iš paskos važiuoja dengti sunkvežimiai, iš jų iššoka šalmuoti desantininkai. Jų vis daugiau ir daugiau, šoka su automatais per mašinų bortus ir skuba prie įėjimo.
Žmonės pilasi iš visų pusių, netgi vėliavas atsineša. Aplinkui – nei gamyklų, nei šiaip didesnių įstaigų. Rūmų gynėjai daugiausia moterys, moksleiviai, pensininkai.
Atėjusi į darbą, mačiau koridoriais nutiestas vandens žarnas. Tai vienintelis ginklas, kuris buvo paruoštas užpuolikams atremti. Prie jų budėjo po keletą Krašto apsaugos vyrukų.
Staiga sutrata automatų salvės, viena, kita. Žmonės gatvėje skanduoja: “Lietuva, Lietuva! Laisvė!”
Matau, kaip į privažiavusią greitąją pagalbą sodina vaikiną kruvina galva. Vakare sužinojau, kad šis sunkiai sumuštas vaikinas – Vytautas Lukšys.
Netrukus laiptais, lyg skėriai, ims kopti ginkluoti desantininkai. Aukštyn, aukštyn. Matyt, pirmiausia ieško radijo stoties, veikiančios mūsų rūmuose, ieško, kur išjungti sireną, kuri kaukia jau keliolika minučių.
Du desantininkai, atkišę automatus, sustoja prie aštunto aukšto koridoriaus durų ir liepia mums nešdintis. Kai kas ima vilktis apsiaustus.
Tačiau, kiek pastovėję, kareiviai atsitraukia. Nusprendžiam neišeiti iš darbo, kol neišvarys varu. Čiumpu, kaip man atrodo, svarbesnius daiktus, rankraščius, grūdu į rankinuką...
Nugriaudi pabūklo šūvis. Pastatas sudreba, pažyra koridoriaus lango stiklai. Dabar desantininkai visu būriu įsiveržia į mūsų redakciją, atsistoja prie kabinetų durų, įsako skubiai išeiti.
Prie manęs prišokęs kareivis pačiupinėja ant sienos kabantį keraminį medalį ir sako:
– Krasivaja veščica…
– Kodėl jūs, vyrukai, mus vejate iš darbo? – klausiu.
– Aš jūsų neveju, – atsako “mano” kareivis.
– Nekalbėti! Greičiau išeiti! – staiga surinka prie mūsų priėjęs vyresnysis.
Žengiu laiptais paskui kitus žurnalistus. Žemutiniuose koridoriuose šlapia nuo vandens, kai kur pritaškyta kraujo…
Pro desantininkus mes išvaromi lauk.
Aplink tokie jauni Spaudos rūmų gynėjų veidai. Kokie drąsūs tie mūsų vaikai! Jie vis dar skanduoja: “Lie-tu-va! Lie-tu-va!” Bando rasti kalbą su desantininkais. Dar didesnis žmonių būrys stovi prie centrinių Spaudos rūmų durų. O į juos atsukti tankų pabūklai, automatais ginkluoti kareiviai “budi” savo “laimėjimų” sargyboje.
Vieno tankisto nervai neišlaiko. Norėdamas išvaikyti žmones, jis pasukioja tanką ir patrankos vamzdžiu trenkia į mūsų medicinos punkto langą. Jis išlekia su visais rėmais. Skaudžiausias smūgis, atrodo, kliuvo kabinete stovinčiai dantų gręžimo mašinai.
O spaudos gynėjai nesitraukia. Jie skanduoja: “Gė-da! Gė-da!” Praeina nemaža laiko, kol jie ima skirstytis.
Didelė dalis pagrindinių laikraščių žurnalistų lieka be pastogės, be savos spaustuvės. Bet tikime, kad greitai čia sugrįšime...
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 60–67
