Naktis iš sausio 12 į 13 buvo nerami, tvyrojo kažkokia bloga nuojauta. Mieste pradėjo dunksėti kažkokie garsai, blykčiojo šviesos. Pasigirdo ūžesys ir pro langą pasimatė vienas po kito važiuojantys tankai. Per televizorių A.Butkevičius pranešė, kad bus atakuojamas Televizijos bokštas, kvietė į gynybą. Greitai apsirengėm ir išskubėjom. Gatvėje bokšto link skubėjo būreliais ir pavieniai žmonės, lengvosios mašinėlės. Pakėlus žmonėms rankas, jos sustodavo ir, pasipildę naujais keleiviais, greitai lėkė į kalną. Kiti pasuko tiesiai pro mokyklos stadioną. Jau stadione pasigirdo patrankų griausmas, automatų salvės, padangę nušviesdavo ugniniai kamuoliai. Iš paskutinio namo lango moteriškė pasakė, kad televizijos ir radijo neliko, tikriausiai jau užimti. Ėjom toliau.
Bekopiant pušelėmis apaugusiu šlaitu, nuo kalno pasipylė grupelėmis ir pavieniai žmonės. Keturi vyriškiai nešė suvyniotą, atrodo, jau negyvą žmogų. Sakė – sutraiškytas tanko. Siaubo apimta, aimanuodama leidosi žemyn mergina, atsiremdama tai į žmones, tai į medžius. Balsu verkė moteriškė kartodama: “Gyvuliai, žvėrys, kur jų sąžinė, ar galima juos vadinti žmonėmis”, o po to, visiškai nenulaikydama ašarų, atsiklaupė prie medžio, balsu meldėsi.
Norėjosi sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų ten prie bokšto, nes iš padrikų kalbų sunku buvo suvokti. Priklaupęs persižegnojau ir nuėjau toliau. Banga nuo kalno atslūgo, bet norinčių eiti pirmyn daug nebuvo. Kai kas stebėjo atsistojęs už pušaičių. O jau netoli matėsi šen ir ten zujantys tankai, apšviesdami teritoriją, griaudėdami garsinėmis salvėmis, šaudė iš automatų, taip pat ir šviečiančiais šoviniais. Pasirodė grupelė iš 3 jaunuolių, kalbančių rusiškai. Įdomu buvo stebėti, kaip reaguos. Sunku pasakyti, kažkaip apatiškai, bet toliau nėjo.
Priėjau metalinę tvorą, pasukau vartų link. Bet jų prieiti neprireikė. Tvora buvo plačiu ruožu išversta, sujaukta tankų. Ten buvo dar daug žmonių, o prieš juos desantininkai ir tankai, be perstojo automatų serijos ir kurtinantys patrankų šūviai su besiveržiančiais ir gan didelių gabaritų tankinių pabūklų ugnies kamuoliais. Šaudė tikriausiai tuščiais šoviniais, bet buvo ir kovinių, tik jais šaudė į viršų, man matėsi šviečiančiosios kulkos. Tą priminė ir klanas kraujo ant žolės netoli išverstos tvoros jau bokšto teritorijoje.
Ėjau toliau. Kažkoks keturkampis rausvas bakas. Už jo darbavosi, atrodo, su filmavimo kamera korespondentas, tikriausiai užsienietis. Šiaip žmonės už jo nesislėpė, praėjau pro šalį ir aš. Retkarčiais paskanduojame: “Lietuva, Lietuva!” Mūsų lankas gan tankus, bet ką gali padaryti prieš tankus ir kareivius, kurie gali pradėti šaudyti tikrais šoviniais.
Mūsų flangą intensyviai pradeda raižyti pritaisytų prie patrankų vamzdžių prožektorių šviesos liežuviai. Spigina į akis, reikia užsimerkti arba nusisukti. Aišku, norima nustatyti, kiek čia žmonių. Pradeda judėti link mūsų tankai, išsirikiuoja į liniją desantininkai atkištais į žmones automatais. Prasideda intensyvus šaudymas. Žingsnis po žingsnio mes atstumiami, eilės retėja. Raginu nesitraukti, bet be rezultatų. Be to, ir kokia prasmė. Pro bokšto langų stiklus jau senokai matosi šmėkščiojančios desantininkų figūros.
Tankai intensyviai manevruoja, šaudo iš garsinių užtaisų. Iššauna gal už 20 žingsnių privažiavęs tankas. Garsas kurtinantis, suvirpina visą kūną. Bet tai ne baimė, tik mechaninis šūvio garso poveikis.
Tankai sulėtina greitį, sukiojasi vietoje. Į priekį išeina atkišę automatus ir intensyviai šaudydami desantininkai. Jau už keliolikos žingsnių. Stoviu. Trauktis nesinori. Atitraukia sugrįžę du vaikinai: nereikia šauktis nelaimės. Iš tiesų. Bokšto jau nesugrąžinsi. Bent šiuo metu. Noromis nenoromis teko trauktis atgal už suniokotos tvoros. Dauguma žmonių išsiskirstė. Per ruporą rusiškai paskelbė, kad Landsbergio vyriausybė nuversta. Savijauta buvo slogi, skverbėsi neviltis. Parėjus namo, televizija ir radijas tylėjo. Tik ryte nuvykęs į Nepriklausomybės aikštę pamačiau, kad trispalvė dar plazda, įsitikinau, kad vilties išsaugoti Nepriklausomybę dar yra.
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 53–59
