Liudijimas apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius prie Televizijos ir radijo komiteto (Konarskio g.)
Po Spaudos rūmų užgrobimo buvo aišku, kad puls televizijos ir radijo pastatus. Nors gyvename prie Nepriklausomybės aikštės, bet buvome įsitikinę, kad kol veikia televizija ir radijas, tol Parlamento nešturmuos. Šeštadienį (sausio 12 d.) po pietų budėjome prie Televizijos ir radijo komiteto (Konarskio g.). Po vakarienės vėl nuvažiavome budėti. Įėjimą į komitetą saugojo 2–3 policininkai, prie durų buvo pastatytas televizorius, jį žiūrėjo susirinkę žmonės. Iš televizijos pastato mergaitės vaišino susirinkusius kava, arbata, sumuštiniais. Žmonių buvo susirinkę gana daug, mūsų manymu, per du tūkstančius. Vienas jaunimo choras giedojo religines giesmes. Prieš seną pastatą Konarskio gatvėje koncertavo “Armonikos” ansamblis, kartu dainavo ir šoko daug jaunimo. Po pusiaunakčio, jau sausio 13 d. apie 1 val. 30 min., išgirdome pro Vingio parką važiuojančius tankus link Televizijos bokšto. Nemažai jaunuolių šoko į savo lengvąsias mašinas ir skubiai nuvažiavo padėti saugoti bokšto. Aš, Bartaševičius, grįžau prie komiteto pastato įėjimo durų, kur ant suolo su kitomis moterimis sėdėjo žmona Stoškutė, ir pasakiau visiems, kad Televizijos bokšto link nuvažiavo tankai. Visi glaudžiau susispietėme prie durų, pasiruošę neleisti kareivių į vidų. Dar išklausėme V.Landsbergio pranešimą per televiziją. Ir tuo laiku pradėjo važiuoti tankai Konarskio gatve, pasigirdo šūviai prie Televizijos bokšto ir čia, arčiau.
Per televizorių Bučelytė ramino: “Neišsigąskite, šaudo tuščiais šoviniais”. Ir tuo kartu prie televizijos ir radijo pastatų, iš pradžių nuo Konarskio gatvės, pasipylė šūviai iš patrankų, kulkosvaidžių, automatų. Staiga pamačiau, kad byra daužomi priebučio lango stiklai, kur stovėjo policininkai, ir per langą į vidų puola kareiviai-desantininkai su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis, bet policininkai jų nestabdo. Aš pradėjau šaukti, kad laikytų, neleistų į vidų, bet jie, net nepamačiau kaip, kažkur dingo, nes tuo metu į žmones pasipylė daug sprogstančių dūminių paketų. Dar apie 10 jaunesnių vyrų įšoko į pastato vidų, manė, kad tik keletas kareivių įsiveržė į vidų, bet greit juos kareiviai išvarė ir jie pasakė, kad pastato viduje pilna kareivių. Kartu išėjo ir komiteto darbuotojai. Matėme Martišauską. Prie durų pasirodė ir kareiviai. Jie reikalavo skirstytis. Šaukė “razajtis” ir iš automatų šaudė žmonėms virš galvų. Tačiau žmonės net nebandė skirstytis, bet šaukė vieningai “Lietuva”, po to “Krasnyje fašisty”. Ir tuo metu iš šono (kiemo pusės) privažiavo tankas. Prie pastato durų ant šaligatvio. Niekas neišsigando, niekam į galvą neatėjo mintis, kad gali šaudyti į žmones, tačiau jie šaudė žmonėms virš galvų koviniais šoviniais, nes aiškiai girdėjosi kulkų švilpimas ir matėsi trasuojančios-šviečiančios kulkos. Šaudė ir tankų kulkosvaidžiais, kareiviai iš automatų, tačiau žmonės nesitraukė, nors tankai privažiavo visai prie žmonių, pradėjo spausti. Tada kareiviai pradėjo mušti žmones automatų buožėmis ir metaliniais strypais.
Daug kartų per televiziją teko matyti, kaip demonstrantai Pietų Korėjoje ar kitur puola policiją su akmenimis, su degančiais skysčio buteliais, su bombomis ir labai retai buvo užmuštų. O čia visi ramiai, be jokių ginklų, net be lazdų – stovėjo ir tik skandavo. Kareiviai puolė mušti taip neapsakomai žiauriai. Prie pat mūsų greta vyriškį ir moteriškę partrenkė su buože. Kitas kareivis su geležiniu strypu apie 1,5 metro ilgio mušė žmonėms per galvas. Niekada netikėjome, kad tokį baisų žiaurumą pamatysime. Bet panikos nebuvo, nors moterų buvo žymiai daugiau. Vyrai sakė ramiai – traukimės, ir taip mušami pasitraukėme į Konarskio gatvę. Nežinojome, ar nuo kulkų, ar nuo patrankų trenksmo byrėjo namų stiklai. Visą laiką šaudė iš kulkosvaidžių ir patrankų. Taip pamažu Konarskio ir Sierakauskio gatvėmis ėjome link namų. Kartu daug žmonių skubėjo Parlamento rūmų link. Visi buvo pasipiktinę ir sakė – einame ir mirsime kartu su Parlamentu. Mes taip pat likusią nakties dalį prabudėjome prie Parlamento.
Pastabos prie liudijimo apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius prie Televizijos ir radijo komiteto pastatų
Labiausiai mus pritrenkė (labiau negu komiteto pastatų šturmas) šlykštus melas per Maskvos televiziją ir Burokevičiaus radiją, kad Televizijos bokštą gynė apie 1,5 tūkst. ginkluotų apsaugos vyrų, taip pat ir komiteto pastatą. Tai šimtą kartų viršijo Gebelso propagandą.
Manau, kad šį šiurkščiausią melą jie stengsis pateisinti, patvirtinti. Jie galbūt pagrobė dalį jaunuolių (nes yra dingusių be žinios), kurie buvo prie bokšto, ir juos vers prisipažinti, kad jie ginkluoti ir kartu šaudė į civilius žmones. Gali pasiųsti į jų tarpą ir savų provokatorių, kurie tai tvirtins. Jie turi patirtį, dar turiu 1949 metų “Tiesos” laikraščius, kuriuose aprašytas Raiko teismo procesas, įvykęs Vengrijoje, kur visi prisipažino kenkėjiška veikla, buvo daug liudininkų ir t.t. Po 1956 metų viską reabilitavo. Viskas buvo surežisuota, nė lašo teisybės. To labiausiai bijau, kad nepakartotų pas mus. Kaip jie galės nutylėti savo melą apie 1,5 tūkst. ginkluotų, kur ginklai, kur belaisviai?
1991 m. sausio 20 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 41–48
