Aš, Barila Algimantas, Juozo, 1991 m. sausio mėn. 13 d. apie 2 val. nakties buvau pažadintas pabūklų šūvių prie Televizijos bokšto. Atsikėlęs greitai nubėgau prie Televizijos bokšto. Eidamas prie (Kosmonautų) Laisvės pr. mačiau koloną tankų ir šarvuočių, važiuojančią nuo Viršuliškių link Televizijos bokšto. Prie pėsčiųjų tunelio per Laisvės prospektą ant šaligatvio stovėjo mėlynos (?) spalvos automobilis “Žiguli”, prie jo buvo keli žmonės. Vienas iš pravažiuojančių šarvuočių prožektoriumi apšvietė mašiną ir nukreipė savo pabūklo vamzdį į žmones. Priešinga kelio puse taip pat važiavo šarvuočiai ir tankai kita kryptimi. Nuskubėjęs prie Televizijos bokšto, užbėgau ant kalniuko ir, perlipęs per tvorą, nubėgau prie pat bokšto ir atsistojau į žmonių žiedą, apjuosusį bokštą truputį kairiau (apie 15 m) nuo įėjimo į bokštą (žiūrint veidu į bokštą). Tuo metu buvo 2 val. 25 min. Maždaug po 5–7 min. nuo miškelio pusės pasirodė pirmieji tankai ir tanketės. Privažiavę prie žmonių žiedo jie porą sykių iššovė. Pabiro bokšto langų stiklai, ir žmonės pasitraukė kelis metrus nuo bokšto. Tuo tarpu desantininkai, ginkluoti automatais su nuogais peiliais, sustojo priešais žmones. (Peiliai buvo ne ant visų desantininkų automatų). Po poros minučių, o gal ir anksčiau, pajutau stiprų minios stūmimąsi iš dešinės pusės. Supratau, kad kareiviai braunasi per žmonių žiedą, ir labai greitai pamačiau jau apsuptą Televizijos bokštą. Minia išsisklaidė, atsitraukė toliau nuo bokšto. Kai kurie desantininkai barbariškai automatų buožėmis daužė bokšto langų stiklus, kiti stovėjo atsukę automatų vamzdžius į žmones. Visą laiką girdėjosi automatų šūviai. Kartkartėmis iššaudavo pabūklas. Tuo metu sužeistų žmonių dar nemačiau ir maniau, kad šaudo tuščiais šoviniais. Desantininkų veidai buvo perkreipti, akys išsprogusios, “stiklinės”. Minia jėga nesipriešino, tik skandavo: “Lietuva”, “Okupantai”. Po to tanketės pajudėjo ir pradėjo stumti žmones tolyn nuo bokšto. Aš atsitrenkiau į pievelę esančią prie betoninio borto prie administracinio pastato. Tada pamačiau šaudant trasuojančiomis kulkomis. Vis dar retkarčiais iššaudavo pabūklas. Nuošaliau stovintis (arčiau į miškelio pusę) tankas visą laiką suko savo pabūklo vamzdį į žmones ir tik vėliau kuriam laikui nukreipė jį kartu su prožektoriumi apie 40° į viršų. Kai žmonės jau buvo nustumti į pievelės pakraštį, tanketės dideliu greičiu pradėjo važinėti po pievelę ir vaikyti ten likusius žmones. Automatų šūviai vis dar aidėjo. Aš jau buvau nušokęs nuo betoninio borto ir buvau arčiau prie pastatų. Tada išgirdau šūksnius: “Peršovė koją”, “Kojos” ir t.t. Žmonės nešė sužeistuosius (o gal ir žuvusius) vieną po kito. Tanketės lakstė dideliu greičiu po pievelę. Nusprendžiau keliauti pažiūrėti į Nepriklausomybės aikštę.
Išėjau į gatvę (buvo apie 3 val. 30 min.). Pamačiau, kad greitosios pagalbos mašinos nespėja vežti sužeistų. Kai kuriuos guldo į mašinas, kai kuriuos laiko žmonės ant rankų ir laukia atvažiuojant kitų mašinų. Pasiėmęs mašiną iš garažo nuvažiavau į Nepriklausomybės aikštę.
P.S. Gal ir ne viską parašiau, bet ką parašiau, tikrai mačiau. Atsiprašau už gramatines ir kitokias klaidas, bet kalbėti ir rašyti apie tuos įvykius nesijaudindamas negaliu.
1991 m. sausio 23 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 31–35
