1991 m. sausio 12 d. apie 23 val., apsiginklavusi termosais su kava ir arbata, išėjau iš namų prie Televizijos bokšto. Ten buvo nemažai žmonių, kurie dainavo, šoko. Užlipusi prie pat bokšto stovėjau tarp klausančių radiją. Vėliau nuėjau pažiūrėti, ką rodo televizoriai, ir ten buvau iki tos lemtingos akimirkos. Kada išgirdome radijo diktorės Bernadetos paskutinius žodžius: “Čia Lietuvos radijas” ir “Jau jie laužiasi”, supratome, kad ir bokšto jie nepaliks ramybėje.
Netrukus pasigirdo sirenos gausmas ir šauksmai: “Tankai, tankai”. Nė vienas žmogus nepajudėjo iš vietos, tik dar arčiau susiglaudė plačiu žiedu apie bokštą ir skandavo: “Lietuva, Lietuva”. Išgirdome šūvius, Televizijos bokšto langų stiklų dūžius. Pamačiau, kad išbyrėjo išoriniai stiklai, o vidiniai liko sveiki, tada supratau, kad stiklai byra nuo garso. Pamatėme tankų šviesas, apakino prožektoriai. Skandavome: “Gėda, gėda”. Šūviai girdėjosi visa laiką, tiek tankų kurtinantys, tiek šautuvų.
Viskas vyko žaibiškai, laiko sąvoka ir bet koks baimės jausmas dingo. Kilo sąmyšis, žmonės buvo spaudžiami ir grūdami tanko. Prie manęs stovėjo nedidelė 12–13 m. mergaitė ir girdėjau šauksmą: “Atsargiai vaikas, nespauskite”. Tik vėliau suvokiau, kad tankas sekundei sustojo, nes žmonės spėjo išsisklaidyti. Aš buvau vėl nublokšta prie Televizijos bokšto langų. Didžiulis tankas su vikšrais pravažiavo pro mane kokiu 10–30 cm nuotoliu. Būdama prie pat Televizijos bokšto, nemačiau, kas dėjosi priekyje. Vėliau, apėjusi tanką iš užpakalio, atsitraukiau į veją, kur stovėjo daugiau žmonių. Šūviai ir akinančios prožektorių šviesos stūmė mus tolyn. Nusileidusi pro tankų išlaužytą tvorą nuo kalno atsistojau prie namo, iš kur dar matėsi prie įėjimo į bokštą būrelis žmonių ir Lietuvos vėliava. Visą laiką girdėjosi šūviai, šauksmai: “Gydytojo, gydytojo”. Aplink mane stovintys žmonės verkė ir kartojo: “Niekšai, žudikai”. Grįžau namo 13 d. 4 val. ryto.
Aprašiau, ką mačiau, o to, ką jaučiau, neaprašysi, nors per 63 gyvenimo metus mačiau karą, frontą. Neįsivaizdavau, kad tokių žiaurybių dar šiais laikais galėtų būti. Supratau, kad mes turime reikalą ne su žmonėmis, bet su žvėrimis.
1991 m. sausio 19 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 29–30
