Aš, Balkus Remigijus, dirbantis 27 vid. m-kloje mokytoju, esu sausio 13 d. nakties kruvinų žudynių liudininkas prie TV bokšto, Lazdynuose.
Aš, mano du draugai ir 14 metų pusbrolis, sėdę į mano mašiną, nutarėme eilinį kartą važiuoti saugoti bokšto. Išvažiavome iš Nepriklausomybės aikštės, kur palikome tėvus, ir prie bokšto buvome apie 2 val. nakties. Žmonės buvo labai stipriai sujudę, nes pranešė, kad artėja tankai ir kt. karinė technika. Mes paslėpėme mašiną artimiausiame kieme ir patraukėme į kalną prie pačio bokšto.
Iš tiesų tankai priartėjo prie bokšto žemutinėje kalno dalyje po 10 minučių ir sustojo. Jie buvo išsidėstę ratu: pradedant Kosmonautų prospektu, per tiltą ir baigiant įvažiavimu į kelią prie bokšto. Jie toliau nejudėjo, nes kelią buvo užtvėrę mašinos, nors, kaip pasirodė, tankams kliūčių nėra.
Žmonės buvo susirinkę apačioje prie įėjimo į bokštą, kiti apsupę patį bokštą, dar kiti susirinkę ant krašto prie tvoros ir, žiūrėdami į apačioje stovinčią techniką, dainavo bei skandavo “Lietuva”. Pasigirdo pirmas šūvis (tai buvo baisus trenksmas) iš tanko pabūklo. Po jo dar trinktelėjo kokie 4 stiprūs šūviai, automato serijos. Mes sėdėjome užsilipę ant tvoros. Staiga išgirdome dar vieną stiprų tanko šūvį iš kitos pusės. Pasirodo, jie mus supo. Jie užlipo iš kitos pusės, prieš tai pervažiavę smėlio mašiną, žmogų ir dar 4 lengvąsias mašinas, jas po to matėme, ir pamiške artėjo bokšto link. Artėjo lėtai, su stipriom šviesom, gąsdindami žmones. Iš tanketės sušneko rusiškai: “Liudi, vy obmanuty, uchodite domoj“. Mes jau buvome prie pat bokšto, susikibę rankomis. Pusbroliuką savo aš išvariau įdavęs mašinos raktus, nes pagalvojau, jei kas atsitiks, niekada sau neatleisiu. Taigi mes stovėjome susikibę pirmoje eilėje prie bokšto durų. Tankai, apvažiavę aplinkui, smarkiai gazuodami ir leisdami dūmus padarė žiedą ir sustojo. Mes visi stovėjome nejudėdami ir skandavome “Lietuva”. Dar kartą tankas šovė. Ne visų ausų būgneliai galėjo atlaikyti tokį triukšmą. Iš tankų lipo ginkluoti kareiviai su automatais ir šalmais. Virš mūsų (matyt, ir kitoje bokšto pusėje) buvo mesta keletas bombų, kurios sprogusios išstūmė daug langų, o pasipylę stiklai sukruvino kelias eiles žmonių. Mano draugui stiklas krito ant galvos, laimė, kad plokštuma, tai supjaustė striukę ir pirštą, nes ranka užsidengė galvą. Dar ir dabar turime porą gabaliukų to storo ir aštraus stiklo, kurį vėliau radome striukių kišenėse. Kareiviai ar karininkai, nulipę nuo tankų, po sprogimų, užtaisę automatus, pradėjo šaudyti į viršų ir į minią. Kaip supratome, prieš mus buvo kareivis, nes šaudė iš netikrų kulkų. Karininkai ir pasamdyti žudikai kelią skyrėsi tikromis kulkomis. Matėme, kaip krenta žmonės, bet nesupratome, ar jie krenta iš išgąsčio, ar stumiami, ar sužeisti, nes toliau pyškėjo automatai, griaudėjo tankų šūviai ir dužo stiklai. Tuo metu dar per veikiantį radiją, kurio visi klausė, girdėjosi paskutiniai žodžiai: “Mes dar gyvi. Mes dar kalbame”, po to nutrūko. Mes prašokome tarp dviejų tankų, nes visi žmonės jau traukėsi. Prieš mane po tankais nukrito moteris ir smarkiai šaukė. Ji negalėjo atsikelti. Aš ją už peties nuvilkau tolyn. Atsisukus buvo kraupus vaizdas: langai visi išdaužyti, o viduje aidėjo neperstojamos automatų papliūpos. Per langus išlėkdavo trasuojančios kulkos (šviečiančios). Mes supratome tik viena, kad ten šaudoma tikromis kulkomis. Bokšto gynėjai viduje net nespėjo normaliai paleisti vandens, nes kažkas jį iš centro užsuko. Prieš tai, dieną, bokšto gynėjų vadovas žmones instruktavo, kad, užpuolus desantininkams ir pradėjus dužti stiklams, visiems greitai atsitraukti, kad nebūtų sužeistų, o gynėjai desantininkus pils vandeniu. Vis dėlto šitokio žvėriškumo ir žiaurumo niekas nesitikėjo.
Taigi mes greitai nulėkėme ieškoti mano pusbrolio ir suradę jau prie mašinos grįžome atgal stebėti. Prie bokšto, aikštelėje, dar stovėjo žmonės ir taip pat stebėjo. Iššovė antra žalia raketa. Tai reiškė bokšto galutinį paėmimą. Tada tankai, atsisukę į minią, visus pradėjo vaikyti. Mes supratome, kad nesutraiškytų negalėjo būti. Buvo aikštelėje labai tamsu. Parkritusius žmones visi čiupdavo ir nešdavosi su savimi tolyn. Tratėjo automatai be sustojimo. Iš tanketės suskambo balsas: “Broliai ir seserys, mes jums įvedame demokratiją. Jūs esate tokie pat, kaip ir mes: valstiečiai, tarnautojai ir darbininkai. Jūs buvote suklaidinti. Nuo šios minutės parlamentas nebeteko galios” ir t.t. Šiuos žodžius, aidint šūviams, buvo baisiau pakelti nei fizinį skausmą. Visi kimšosi ausis ir šaukė: “Ne!” Taigi, praėjus dar kokiai 15 min., mes nutarėme lėkti prie parlamento rūmų, nes pagalvojome, kad ten taip pat įvyko nelaimė. Matėme, kaip greitosios viena po kitos vežė žmones. Vienus sukruvintus, kitus peršautus. Per tą gatvę važiuodami dar matėme sutrintą smėlio mašiną ir 4 lengvąsias mašinas. Žmonės matė ir buvo siaubo apimti, kai prieš smėlio barstymo mašiną pervažiavo žmogų.
Taigi mes pasiekėme Nepriklausomybės aikštę. Aikštėje buvo labai neramu, visi viską girdėjo: kiti, atvažiavę nuo bokšto, treti, atskubėję nuo Radijo ir televizijos komiteto, pasakojo žmonėms, ką matė. Visi buvome pasiryžę ir pasiruošę laukti to paties kruvino šturmo aikštėje.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 26–28
