APIE SPAUDOS RŪMŲ UŽPUOLIMĄ
Šių metų sausio 11 d., penktadienį, būdama namuose, apie 11.20 val. išgirdau per radiją, kad desantininkai užėmė telefonų stotį Viršuliškėse ir kad žmonės kviečiami ateiti saugoti Spaudos rūmų. Tuoj pat išbėgau iš namų ir prieš 12 val. buvau prie Spaudos rūmų centrinių durų. Prie jų ant laiptų stovėjo labai nedaug, gal koks 20 žmonių: jaunutės mergaitės – studentės ar moksleivės, keli vaikinukai, keletas pagyvenusių moterėlių ir vyrų. Po kelių minučių būrelis kiek pagausėjo. Išsirikiavom gal dviem trumpom eilėm, ties durimis žmonių susibūrė kiek daugiau. Staiga išgirdom nuo Viršuliškių pusės važiuojant kariškių transportą. Pašėlusiu greičiu zigzagais atlėkė tanketės – atrodo, keturios, kartu su jomis du ar trys ilgi pilku brezentu dengti sunkvežimiai. Tanketės sustojo tiesiai prieš centrinį įėjimą. Iš sunkvežimių iššoko koks 20 ar 30 desantininkų ir, pasitaisę ginklus, žaibiškai sustojo po du, viena pora paskui kitą. Taip pat skubiai būrys puolė į priekį link laiptų. Mes stovėjome susikibę rankomis, jaunesnieji vyrai centre, ties pat durimis; aš stovėjau šone, nuo Karoliniškių pusės. Kareiviams bėgant link mūsų, kažkas pradėjo “Lietuva, tėvyne mūsų...”, bet giedojome neilgai. Nuo pusės pirmojo posmo mūsų balsai nutrūko: kareiviai stumdė, daužė, trankė vidury stovėjusius ir bandžiusius nesitraukti žmones. Staiga sužvango durų stiklai – pirmieji desantininkai brovėsi į vidų. Mes, moterys, stovėdamos abipus durų, pradėjome baisiai klykti: smurtas toks nelauktas, toks banditiškas, kad atrodė, jog reikia šauktis visų pro šalį einančių, važiuojančių pagalbos. Iš tiesų žmonių rinkosi vis daugiau – ir praeivių, ir tų, kurie, matyt, girdėjo kvietimus per radiją. Kai kurie jaunesni vyrai norėjo lįsti pro išdaužytas duris į Spaudos rūmų vidų, tačiau visi juos tramdėm: vestibiulyje desantininkai jau stovėjo atkišę ginklus ir kiekvienas, ėjęs link jų, būtų buvęs iškart nušautas. Iš viršaus, pro langą, ant laiptų plūstelėjo vandens srovė – kažkas iš vidaus bandė vandeniu stabdyti užpuolikus. Tačiau vanduo greit liovėsi tekėjęs, desantininkų jis net neapliejo. Jauna mergina raudojo tyliai, bet kone alpdama. Senutė paklaikusiom akim vaikščiojo pirmyn atgal rypuodama: “Aja-j a-j a-j ai!” Mes, likę ant laiptų lauke, stoviniavome. Bandėme šaukti “Fašistai!”, “Okupantai!”, “Lietuva!” Kažkas mus tramdė: nereikia šaukti, tuoj prieisiąs karininkas, jis gal ką paaiškinsiąs. Netrukus išgirdau kažkokį vyrą sakant, kad karininkas esąs visiškai girtas... Staiga, mums stovint ant laiptų prie durų, pasigirdo šūvių papliūpa. Šaudė desantininkai iš gatvės, turbūt iš tankečių, dar taikydami į sieną virš mūsų galvų. Papliūpa buvo be galo netikėta – žmonės, atrodo, net nepagalvojo, kad šitai įmanoma, tad ne tiek išsigandome, kiek nustebome. Po šūvių keliolika minučių buvo ramu. Prie tankečių priėję vaikinai kalbino jose stovinčius kareivius, iškeltomis rankomis susikabinę į vieną gretą sudainavo kelias lietuviškas dainas. Jos skambėjo labai sutartinai, tvirtai, nors ir pro sukąstus dantis. Paskui vaikinai išsisklaidė, prie tankečių ėjo moterys, kiti žmonės, anksčiau stovėję ant laiptų. Privažiavo greitosios pagalbos mašina, iš rūmų išvedė sužeistą vaikiną ir paguldė į ją. Sustingusi stovėjau atsirėmusi į sieną, žiūrėjau. Prie manęs priėjo išblyškęs žmogus ir pasakė, kad jis ką tik bandęs atsistoti prie išmuštų durų ir fotografuoti desantininkus, esančius vestibiulyje, tačiau pripuolęs kareivis su šautuvo buože užsimojo trenkti jam į veidą ir į fotoaparatą – tik per stebuklą pavykę išsilenkti baisaus smūgio. Šiaip fotografuojančių ar filmuojančių nemačiau, išskyrus vieną vyriškį, kuris fotografavo ar filmavo iš priekio, iš gatvės, net užsilipęs ant tanketės. (Tiesa, tai truko neilgai.) Pastovėjusi prie sienos ir suvokusi, kad viskas baigta, rūmai užimti – nulipau žemyn ir priėjau prie pirmosios tanketės. Ant jos stovėjo vienas kareivis, labai jaunas vaikinas. Jis kažkaip sumišęs sukiojosi, degėsi cigaretę. Kreipiausi į jį labai trumpais dviem sakiniais: “Postarajtes bytj liudmi! Postarajtes nie bytj zvermi!” Kareivis tylėjo. Priėjusi moteris pasakė, kad šis vaikinas esąs padorus žmogus, ir įspėjo, kad prie kitų trijų, stovinčių ant tanketės šalia, nebandyčiau eiti ir su jais kalbėtis – jie pasakę: “My perestreliajem vas vsech kak sobak”. Praėjau pro juos, vaikštinėjau palei kitas kariškas mašinas, stovėjau, bet daugiau kareivių nebekalbinau. Staiga vėl išgirdau pašėlusį žlegesį. Net nebepamenu, iš kurios pusės atvažiavo du dideli tankai, jie atlėkė labai greit, krivuliuodami, vos nekliudydami troleibusų ir automobilių. Sustojo gatvėje nuo Karoliniškių pusės. Staiga driokstelėjo patrankos šūvis. Aikštėje pasklido dūmai. Ten stoviniavę žmonės sutriko, kažkoks vyras pasakė: “Nebijokit, jie tik gąsdina”. Praėjo kelios minutės, ir aš, atsisukusi nuo šaligatvio į rūmų pusę, staiga pamačiau visiškai man netikėtą vaizdą: vora desantininkų, vėl sustojusių po du, bėgo nuo gatvės link rūmų durų. Ten, aikštelėje prieš duris, buvę žmonės bandė jiems užstoti kelią, tačiau tuoj pat pasigirdo šūvių papliūpos. Mačiau šaudomus, daužomus žmones ir nesupratau, kas čia dedasi – juk rūmai jau buvo užimti, kam reikėjo tos antros kraupios atakos?.. Viskas atrodė lyg kažkoks klaikus sapnas. Pamačiau, kad esu ties sustojusiu už tankečių troleibusu. Jo durys buvo atviros. Dingtelėjo mintis, kad reikia ten įlipti, kol aprims šaudymas. Įlipusi bejėgiškai atsisėdau, užsidengiau veidą rankomis. Tuo tarpu troleibuso durys užsidarė, troleibusas pajudėjo... Atsipeikėjau tik prie Saturno stotelės. Kadangi turėjau važiuoti į centrą, išlipau ir perėjau tuneliu į kitą gatvės pusę. Niekaip nesupratau, kaip žmonės ramiai gali stovėti eilutėse prie vaisių kioskų, šnekučiuotis, juoktis. Man atrodė, kad visi turėtų klykti, kiek tik išgali...
Bet tada buvo dar tik sausio 11-oji.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 21–25
