MES DAR GYVI...
Sausio 13-osios išvakarėse TV bokšto tarnybinių patalpų užuovėjose linksminosi kaip kas išmanė: vienur šoko gražus jaunimas, kitur gerą būrį žioplių buvo pritraukęs anekdotų karalius. Kita vertus, čia pat budriai budėjo ir dairėsi į aplinkines gatves šimtų ir tūkstančių žmonių nerimas. Jis žvalgėsi plačiomis akimis į kaupinus žvyro kamazus, kurių šeimininkai, matyt, naiviai tikėjo taip užtversią tankams kelią. Kažin ar tuomet nors vienam iš tos geraširdės, patiklios minios dingtelėjo mintis, kad jų nesustabdys nė gyvi žmonės. O jeigu ir būtų dingtelėjusi, ar kas būtų pasikeitę?
Viena ausimi gaudydami anekdotų nuotrupas, kita klausėm Lietuvos radijo, kuris pranešinėjo apie keistą kažkokių civilių provokaciją prieš Ministrų Tarybą, kur tuo metu buvo mažiausiai žmonių. Strimgalviais puolėm į mašinas, šventai tikėdami turį šventą gyvastį. Nei sovietai ją mums davė, nei turi teisę atimti. Prie Ministrų Tarybos iš tikrųjų jautėsi sumaištis. Minia stumte stūmė iš savo tarpo keliolika persirengėlių, mėginusių pakliūti į pastatą. Nekaltas stumdymasis buvo panašus į romantišką nuotykį: štai akiraty pasirodė keletas vaiduoklių ir vėl pranyko...
Ir į Nepriklausomybės aikštę traukte nutraukė tas pats nerimas. Argi naktis, prasidėjusi keistu vaiduoklių šmirinėjimu apie Ministrų Tarybą, baigsis gerai?
Aikštėje buvo paauglių tirštai nutūpti autobusai, nusėstas net daugiaaukščio namo stogas priešais Aukščiausiąją Tarybą. Jaunimas nepaisė žvarbaus vėjo ir pasirinko žvalgų pozicijas, tarytum žvirbliukai sukrusdavo išvydę mieste karinius eskortus: “Važiuooooja!”
Ir staiga lyg žemės drebėjimas: šviesos blyksniai, trenksmas, šūvių papliūpos, atsklidę nuo TV pastatų, nuo bokšto. Aukščiausiosios Tarybos mikrofonuose duso paskutiniai TV žurnalistės Eglės Bučelytės sakiniai: “Algi, aš nebeatmenu, ar užrakinau duris, pasižiūrėk” ir “Mes čia: mes dar gyvi, mes su jumis, mes neišeisime...”
Aikštė užgniaužė kvapą. Žmonės tarytum suakmenėjo. Stovėjo viens prie kito susikibę rankomis, jausdami, kad tas susikabinimas ir yra visa mūsų stiprybė. Namie, prie TV ekrano, tikriausiai būtų apėmęs graudumas, o čia – nieko panašaus. Čia nebuvo nei panikos, nei baimės. Mes stovėjome, buvom gyva siena prieš tankus, prieš iki dantų ginkluotus desantininkus. Ir kol mes buvom čia viena visuma, tol buvom didelė jėga. Juolab kad ir visas parlamentas su mumis. Mes leidomės jo vyrų ir moterų guodžiami bei raminami ir savo buvimu guodėm juos. Nei jie, esantys viduje, nei mes, stovintys aplinkui rūmus, nenumanėm, ką su mumis darys… Užtat jau žinojom, kad prie senosios TVR, taip pat prie TV bokšto daug užmuštų, sutraiškytų ir sužeistų. Mieste pasklido greitųjų sirenų kauksmas, parlamentarai vienas per kitą ragino išsiskirstyti, palikti juos vienus. Veltui. Tuomet kreipėsi į vaikus ir moteris: jūs būsite reikalingi ateičiai sveiki ir gyvi... Išeikite, grįžkite namo, pas savo šeimas... Vėl veltui. Žmonės stovėjo kaip ir anksčiau puikiausiai suvokdami, kad be Nepriklausomos Lietuvos nebus ir ateities.
– Važiuooooja! – vėl suspurdėjo ant stogo mūsų žvirbleliai, tikrai važiuooooja!
Baimė išvis pradingo minioje kaip beglobė našlaitė. Dar niekados nesu jautusi tokios ramybės, kaip tąsyk. Kunigo Grigo duodamas visuotinis nuodėmių atleidimas visiems esantiems aikštėje tik labiau sustiprino dvasią. Vėl ranka susirado kitą ranką, petys atsidūrė prie peties. Susiglaudė į krūvą moterys, senukai, vyrai, jaunimas, visi kartu.
Tankų vikšrai, ką tik traiškę žmones prie bokšto, artėjo, grėsmingai nuniro į tunelį po Nepriklausomybės aikšte, bet pulti nesiryžo. Rodos, pastovėję kiek kaip pamėklės nušliaužė. Kasžin, kas juos tąsyk sustabdė?
Ir taip iki švintant, kuomet vėl nuginti nerimo atsidūrėme prie senosios TVR. Ji niro iš prieblandos suvargusi, išdaužytais langais, pro kuriuos į taikius žmones gatvėje, į gyvenamuosius namus buvo atkišti vamzdžiai. Kas langas paskutiniame aukšte vis automato vamzdis. TVR sušaudyta iš visų pusių, apstota tankų ir žmonių iškamšų stiklinėmis akimis. Jose žybsėjo anaiptol ne gailestis dėl padarytų nakčia nusikaltimų, ne, jose šmėksojo po mirtį. Iš kur tiek jaunose žmonių iškamšose mirties? Džiaugdamiesi savo “sunkia” pergale prieš civilius, jie kaskart suko į mus automatus, o nesulaukę iš savo vadų įsakymo šaudyti išliejo per kraštus besiveržiantį įsiūtį ant keturių keleivinių autobusų ir lengvųjų mašinų, pasilikusių “jų teritorijoje” anapus tankų. Darbavosi automatų buožėmis, malė be jokio gailesčio mašinoms langus. Pagaliau... įlindo vidun iškraustyti ten paliktų žmonių tašių, šio to nukneibus užkąsti. Kaip po tikro vyriško darbo. Visa tai buvo daroma matant žmonėms. Vagiama degant pirmąsias žvakutes čia pat greta tankų už nužudytus.
...Ir tik septintą valandą ryto iš gausiai apšlakstyto krauju TV bokšto kareiviai išvilko sunkiai sužeistą moterį ir numetė pakalnėn į minios glėbį. Moteris prasimerkė atgavusi sąmonę ir paklausė: “Kur mano vaikas?” To, deja, niekas negalėjo pasakyti. Ją išvežus į ligoninę, žiūrėjome į sulankstytus kaip armonikos kamazus, į virtusias geležiniais blynais lengvąsias mašinas, į juodas žemės žaizdas įkalnėje, į sulaužytus medelius, išvartytas tvoras, nukentėjusiųjų pamestus batus, kurių jiems daugiau nebeprireiks, į daiktus. Štai kas tebuvo likę iš nerūpestingos jaunų žmonių diskotekos, iš suaugusiųjų ir vaikų klegėjimo.
Ir vis dėlto... Suraskime jėgų savo žudikų neprakeikti. Teliks jiems geliančiu priekaištu prikalto prie kryžiaus Jėzaus malda: “Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro”.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 12–17
