Gerbiami broliai ir seserys lietuviai!
Aš esu pensininkė jau 10 metų ir gerbiu teisėtą Lietuvos išrinktą valstybę ir remiu Vytautą Landsbergį, kad jis neišsigando okupantų šūvių, kuriais jie gąsdino Vilniuje. Aš 12 d. iš Radviliškio išvykau į Vilnių ir budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų iš 12 d. į 13 d. naktį. Tankai šaudė, gąsdino žmones, o mes prie rūmų meldėmės, kalbėjome rožančių ir giedojome, kad Marija apgintų nuo Raudono slibino. Ir aš neišsigandau jo gąsdinimo. Tik gailiuosi, kodėl mūsų Radviliškio mašina nevažiavo prie bokšto. Niekas mūsų, lietuvių, nepalauš. Ir tikiu, kad mūsų Lietuva bus laisva. Duok Dieve, kad greičiau tai įvyktų. Ir tai įvyks – aš tuo tikiu.
Sudiev, pasilikit sveiki ir turėkit kantrybės gyvenime.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 50–52
