Aš prie Lietuvos radijo ir televizijos rūmų nubėgau išgirdęs žmonių gatvėje šauksmą: “Tankai prie televizijos”. Eidamas link rūmų, girdėjau galingus šūvius prie Televizijos bokšto, taip pat šūvių serijas iš automatų. Atėjęs prie radijo ir televizijos rūmų stovėjau aikštelėje, esančioje tarp Konarskio gatvės ir rūmų. Čia esantys žmonės pradėjo šaukti, kad atvažiuoja tankai. Tuo metu ir aš pamačiau nuo Požėlos gatvės į Konarskio gatvę atvažiuojančią greitosios medicininės pagalbos mašiną, kariškių (RAF), o jai iš paskos tris tankus, paskui juos mašiną dengtą su antenomis, o už jos vėl važiavo tankai ir dengtos automašinos. Beje, greitosios medicininės pagalbos mašinoje buvo kariškiai. Vos tiktai sustojus tankams ir automašinoms prieš stovinčius žmones greitai atsirado kareivių su maskuojančia apranga, o jų rankose buvo automatai. Nieko nepasakę, jie greitai mėtė paketus už žmonių nugarų link rūmų, paketai sproginėjo, o desantininkai, šaudydami iš automatų, puolė stovinčius žmones, juos spardė kojomis ir mušė automatais. Taip skindamiesi kelią desantininkai greitai pribėgo prie radijo rūmų durų, tačiau jos buvo gerai uždarytos ir iš karto desantininkai durų neatidarė. Tada prie jų atsirado daugiau žmonių, tarpe kurių buvau ir aš. Mes kareivius stipriai suspaudėme ir stūmėme nuo laiptų, tačiau nustumti neįstengėme, nes trukdė turėklai. Tada greitai tarp pastatytų autobusų ir rūmų susidarė kita desantininkų grupė. Pastebėjau, kad jų vadas buvo labai pilvotas. Jie vėl žiauriai puolė stovinčius žmones. Desantininkams puolimo kryptį ir pradžią nurodinėjo civiliai apsirengęs žmogus, neaukšto ūgio. Desantininkai žmones šaudė, spardė ir rankose laikydami automatus ar kitokius kietus daiktus mušė. Aš atsitiktinai nepatekau po jų smūgiais ir palikau stovėti. Atsigręžęs rūmų link pamačiau gulinčius civilius žmones, jie nejudėjo. Tuo pat metu pastebėjau dar vieną žmogų aukštielninką krintantį į smarkiai degantį laužą, prie kurio prieš tai šildėsi prie rūmų budintys sužvarbę žmonės. To žmogaus pečiai, kaklas ir galva buvo liepsnoje, į ją jis nereagavo, matyt, buvo be sąmonės. Aš greitai pribėgau prie laužo, iš jo už dešinės rankos ištempiau tą žmogų ir paguldžiau ant žemės. Tuo metu šalia manęs atsirado kitas žmogus, bet tuo metu desantininkas jam kirto kažkokiu daiktu. Žvilgtelėjau į dešinę ir pamačiau, kad jau ir į mano sprandą leidžiasi smūgis, tačiau aš spėjau linktelėti į priekį, todėl smūgis kliuvo per apykaklę į pečius ir man buvo nepavojingas. Deja, tuo pat metu nepastebėjau iš kur atsiradęs kitas desantininkas kirto automatu man į dešinį šoną kepenų srityje. Tuo metu aš praradau jėgas, klupdamas per kelis žingsnius pasislinkau į priekį, parklupau ant kelių ir atsirėmiau rankomis. Tokioje padėtyje išbuvau kelias minutes. Atgavęs jėgas, už kokių 5 metrų pamačiau nukritusią savo kepurę. Kai aš šokau paimti kepurės, prie manęs vėl puolė desantininkas, tačiau ją pagriebęs spėjau užsiglausti už stovėjusios mašinos. Toliau desantininkas manęs jau nebesivijo.
Tokį baisų košmarą sunku nupasakoti: sprogimai, šaudymas, dūmai, galingi šūviai iš tankų, stiklų čerškėjimas, žmonių riksmas. Taip besielgiančių negalima pavadinti žmonėmis, kurie isteriškai puola ramiai stovinčias moteris, mergaites, pagyvenusius žmones. Mačiau moterį su atviru kojos lūžiu, kitą žmogų sulaužyta koja. Ten pat sutikau savo buvusį bendradarbį Jovaišą A., kuris taip pat visa tai matė. Vėliau sausio mėn. 14–15 dienomis mačiau, kaip desantininkai siaubė stovinčius rūmų gynėjų paliktus autobusus, nuo jų ėmė atsarginius ratus su barabanais ir degino tame pačiame lauže, prie kurio anksčiau šildėsi prie rūmų budėję žmonės.
1991 m. sausio 15 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 47–49
