Didelę transporto koloną pamačiau pro langą, kai ji važiavo nuo Savanorių prospekto. Kokios tai buvo mašinos, nesimatė, nes buvo tamsu., sausio 13 d., 1 val. 30 min.
Aš su pusbroliu tuoj pat išbėgome prie Televizijos bokšto. Ten buvome prieš tankų atvažiavimą. Norėjome eiti pažiūrėti, kur jie važiuoja, bet išgirdome žmones šaukiant, kad tankai važiuoja prie Televizijos bokšto. Tada mes priėjome prie pat Televizijos bokšto nuo Lazdynų pusės, maždaug ties ta vieta, kur yra durys į tel. bokštą. Ten visi esantys susikibome rankomis ir laukėm. Netrukus pamatėm tankus ir БМП, kurie įvažiavo į bokšto teritoriją laužydami geležinę tvorą nuo Lazdynų pusės ir privažiavo netoli žmonių. Staiga pamačiau, kad kažkas prabėgo prieky susikibusių žmonių. Vėliau supratau, kad tai desantininkai. Greitai sprogo sprogstamieji paketai, kurie buvo mesti į žmones, nuo manęs per 5 metrus, tuo pat metu iššovė tankas. Žmonės nuo tų sprogimų prasisklaidė ir į tą tarpą įbėgo desantininkai. Jie pradėjo daužyti langus ir per juos lįsti į bokšto vidų. Saujelė žmonių, tarp kurių buvau ir aš, bandė užstoti tą skylę bokšte, pro kurią lindo desantininkai. Mes puolėm prie jų. Vienas vaikinas bandė traukti lendantį desantininką, bet nepavyko. Iš kažkur atsirado desantininkai su metaliniais strypais ir ėmė daužyti tą saujelę žmonių, kurie dar buvo likę prie pat tel. bokšto. Vyriškis, stovėjęs prieky manęs, bandė atimti iš desantininko strypą. Tuo pat metu pamačiau, kad už kokio metro nuo manęs desantininkas su vyriškiu pargriuvę mušėsi. Kitas desantininkas daužė tą žmogų automato buože. Tuo metu aš pagalvojau, prie ko pulti man, bet pasigirdo šūviai (turbūt iš Televizijos bokšto, kur buvo desantininkai) ir keturi žmonės liko gulėti. Aš stovėjau kaip įkaltas. Pamačiau, kad prie trijų gulinčių pribėgo žmonės. Aš pribėgau prie ketvirto gulinčio. Tai buvo pagyvenęs vyriškis, jį atverčiau ir paklausiau: “Kas jums?” Žmogus nieko neatsakė. Aš buvau labai sutrikęs. Aš paėmiau tą žmogų už kojų. Prie manęs pribėgo dar vienas vyriškis ir paėmė už rankų ir mes tą žmogų tempėme. Iki žmonių susibūrimo buvo kažkur 10–15 metrų. Paskui pribėgo daugiau vyrų ir paėmė žmogaus kūną nuo žemės, nes mes abu negalėjom normaliai jo pakelti. Paskui nešėm, bet aš pajaučiau, kad beveik jo jau nenešu, tik laikau kojos galą. Tada pamačiau, kad pasimečiau su pusbroliu, kuris yra iš Alytaus ir nežino Vilniaus. Labai išsigandau ir puoliau jo ieškoti. Aš jo ieškojau visur: prieidavau prie tankečių, kurios jau buvo žmones nuvariusios nuo bokšto. Kareiviai šaudė į bokšto viršų, buvo matyti kibirkštys. Tvirtinu, kad jie šaudė tikromis kulkomis. Tankai kartkartėmis iššaudavo, nuo šūvių spengė ausyse. Mačiau, kaip šaudė šviečiančiomis kulkomis. Žmones desantininkai jau varė už tvoros, šaudydami į žemę. Mačiau, kaip nuo šūvių į viršų pašokdavo žemė ar žolė. Mačiau, kaip vaikinui, bėgančiam nuo bokšto, pataikė kulka, manau, kad į koją, nes aš buvau tolokai nuo jo. Vaikinas truputį pabėgėjęs nugriuvo. Kai žmonės jau buvo nuvaryti už tvoros, aš stovėjau arti tanko. Jis iššovė, labai apkurtau. Visą laiką, kol buvau prie tel. bokšto, stipriai švietė tankų prožektoriai. Jie taip apakindavo, kad kokias 5–20 sek nieko negalima buvo matyti. Įvykiai taip greitai vyko, kad jų eiliškumo labai tiksliai nusakyti negaliu.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 39–42
