Pamėginsiu aprašyti, ką mačiau tą kruvinąją 1991 01 13 naktį prie Radijo ir televizijos komiteto. Iš anksto atsiprašau už klaidas.
Išgirdusi, kad bando užimti Ministrų Tarybą, nuvažiavau ten. Incidentas buvo pasibaigęs. Susirinko daugybė žmonių. Pamaniau, kad provokacijos tikslas buvo nukreipti dėmesį nuo kitų objektų. Po to pėsčia ėjau link RTK. Einant Čiurlionio g-ve iš bendrabučių bėgte pasipylė studentai. Supratau, kad pranešta apie pavojų. Einant Donelaičio g-ve pasigirdo siaubingas tankų riaumojimas. Pasigirdo pirmi šūviai. Bėgau melsdama Dievą gelbėti mūsų vaikus.
Atėjus prie k-to tankų dar nebuvo. Per televiziją kalbėjo gerb. Pirmininkas. Po to dar diktorė Bučelytė. Staiga, kaip kino filme, pasirodė tankai. Nuvažiavo į priekį, po to grįžo atgal. Žmonės skandavo “Lietuva”. Pradėjo šaudyti į tuos, kurie stovėjo prie radijo k-to. Šaudė iš automatų ir tankų vienu metu. Šaudė ilgomis serijomis, be perstojo. Nustojus šaudyti, paleido šlykštų įrašą, įžeidžiantį iki širdies gelmių. Šaukėme “Lietuva”, “Okupantai”, “Fašistai”. Mums pavyko peršaukti įrašą, bet mūsų šūkius slopino šūviais. Kažkas per mikrofoną ramino, kad šaudo iš tuščių, bet švilpė kulkos. Mačiau, kaip šaudė į kojas ir nuo žemės atšokinėjo šviečiančios kulkos.
Radijo k-tą užėmė. Pradėjo nešti alpstančias merginas. Lyg pagal komandą viens paskui kitą į greitukę lipo sužeistieji. Kareiviai sustoję vorele, atkišę automatus ėjo link mūsų. Traukėmės. Atsimušėm į metalinę tvorelę. Reikėjo ją perlipti ir praeiti tarp ten pastatytų autobusų. Pastebėjau, kad vyrukas, einantis prieš mane, sužeistas į galvą. Matėsi pakaušyje 2 žaizdelės. (Manau, kad tai nuo kulkos.) Priekyje einantys vyrai sučiupo jį už pažastų ir nutempė GMP. Man perlipus tvorelę po kojomis sprogo ugnies kamuolys. Užgulė ausis. Išėjusi iš už autobusų išsipurčiau ausis, kaip plaukikai pribėgus vandens. Po truputį apsvaigimas praėjo. Nuėjau prie tvoros, išpieštos vaikų piešiniais. Iš televizijos pastato per langą, mano nuomone, vakarinės laidos vedantysis paklausė, ar daug šviesų languose. Švietė nedaug langų.
Tuo metu pradėjo važiuoti tankai tuo takeliu, kuris priartėja prie įėjimo į televiziją. Pamatęs pilną aikštelę mašinų pasuko atgal ir per gojelį tarp medžių patraukė tiesiai link mūsų. Tankai važiavo tiesiai ant žmonių, bet mes pasitraukėme ir stovėjome tarp tankų. Sustojo apie 1,5 metro nuo sienos. Tuo metu žvilgtelėjau link gatvės. Kareivis, atkišęs šautuvą, taikėsi į vyrą, kuris šaukė “Okupantai”. Stovėjo viens prieš vieną. Išsigandau, kad nušaus. Tuo metu tankai dar pajudėjo pirmyn. Mus skyrė ne daugiau kaip pusė metro. Norėjau pasižiūrėti į kareivių akis. Arčiausia sėdinčio kareivio akys buvo rausvos. Pamaniau, kad verkia. Juk negali Žmogus taip elgtis. Deja, deja… Jis žiūrėjo pasruvusiom krauju akimis, tiesiai man į akis ir nemirktelėjo. Nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis. Už šio tanko stovinti moteris bandė aiškinti kareiviams, ką jie daro. Tuo metu antras tankas nuo manęs pasispardė ir, nugriovęs tvorą, įvažiavo į teritoriją.
Tuo metu pastebėjau, kad iš vidaus televizijos k-to išlindo desantininkas. Žmonės, stovintys prie laiptų, pradėjo šaukti. Nuo mūsų pusės, link įėjimo, patraukė vorele desantininkai. Ėjo atstatę automatus. Aš pradėjau trauktis. Atrodė, kad per gatvę nebus įmanoma pereiti, toks riaumojimas, šaudymas. Susikibom su kažkokiu vyru ir laimingai perėjom. Dauguma žmonių jau buvo ten. Kareiviai vis dar šaudė ir grasino. Girdėjosi sprogimai. Byrėjo langų stiklai. Žmonės skandavo “Lietuva”. Buvo labai daug dūmų. Į greitąsias nešė sužeistuosius. Norėjau prieiti arčiau pažiūrėti, ar ten nepateko sūnus studentas. Nieko negalima buvo įžiūrėti. Įrašai skelbė mums, “suklaidintiems”, kad Aukščiausioji Taryba paimta ir vadovauja nauja valdžia. Nieks tuo netikėjo, nors buvo didelis nerimas, nes kažkur šaudė, o prie Aukščiausiosios Tarybos draugovės būriuose budėjo kitas sūnus, taip pat studentas, taip pat ir brolis.
Baimės tuo metu visiškai nebuvo, ji atsirado vėliau. Bėgau namo, nes neaiškus buvo vaikų likimas, taip pat palikta viena nėščia marti.
Grįžusi namo radau ką tik grįžusį iš to pačio pragaro sūnų. Jis skubiai nubėgo parsivesti marčios. Aš drebančiom rankom sukinėjau radiją ir, ačiū jiems, – išgirdau Nepriklausomos Lietuvos balsą iš Kauno.
Nebuvo jokių žinių nuo Aukščiausiosios Tarybos, norėjosi skubiai bėgti ten, bet tuo metu paskambino iš Alytaus ir pranešė, kad ten ramu.
Nurimau tik nuėjusi sekmadienį į Nepriklausomybės aikštę. Įsitikinusi, kad jie mūsų neįveiks.
Norėčiau padėkoti radijo, televizijos ir kt. žurnalistams, kurie padėjo išgyventi tą baisią naktį.
Labai jiems ačiū!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 25–30
