1991 m. sausio mėn. 12 d. 9 val. ryto aš su vyru ir kitais druskininkiečiais keturiais autobusais išvykome į Vilnių. Vilniuje mūsų autobusai sustojo už tilto Sudervės gatvėje, prie Televizijos bokšto. Visą dieną šokome, dainavome, nes mūsų tarpe buvo du druskininkiečiai, atsivežę akordeonus, taip pat koncertavo ansamblis “Lietuva”, dūdų orkestras, labai daug buvo jaunimo. Porai valandų vienas autobusas buvome nuvažiavę prie Spaudos rūmų, vėliau prie Aukščiausiosios Tarybos, žmonių labai daug, visi dainavome ir 19 val. vėl grįžome visi prie Televizijos bokšto. 24 val. susirinkome prie savų autobusų ir nutarėme, kad pasiliksime kas galime iki ryto 4 val. Taip liko mūsų du autobusai, ir mes 0.30 val. vėl visi grįžome prie Televizijos bokšto ir apačioje papėdėje su jaunimu dainavome susikabinę rankomis iki 1 val. 30 min., kai pasigirdo, kad važiuoja tankai, tai mes visi bėgome į kalną prie bokšto. Prie centrinio įėjimo buvo labai daug žmonių, tai mes su vyru nubėgome ir stovėjome priešingoje pusėje, iš kiemo pusės, iš kur atvažiavo tankai.
Televizijos bokšto sirena pasigirdo 1 val. 30 min., mašinų signalizacija ir bėgo labai daug žmonių prie bokšto. O mes susikabinę rankomis šaukėm “Lietuva”, “fašistai”, “okupantai”, “Laisvė”. Suskaičiavau, kad mūsų buvo 10 eilių nuo sienos, mes su vyru buvome priekyje antroje eilėje, visiems sakiau užsidėti šalikus ant burnos. Tankai pasirodė po pusės dviejų, sustojo apačioje, mus gąsdino šaudami į viršų, trenksmas buvo toks stiprus, mes stengėmės būti išsižioję ir šaukėm “Lietuva”, “Laisvė”, “fašistai”, “okupantai”, ir tai man atrodė, kad tęsėsi apie 10–15 min., o žmonės vis bėgo ir bėgo prie bokšto. Staiga pamatėme, kad tankai mus jau supa aplink tvorą ir įvažiavo iš mūsų pusės, pagal mano apskaičiavimą buvo apie 11 tankų, vienas sustojo prie mūsų kokie 3–4 metrai, o kiti trys išsidėstė vienas nuo kito netoliese, visi motorai buvo įjungti, baisus triukšmas ir tas tankas pakėlė pabūklą į viršų, šovė ir tuo pačiu metu iš tų kitų tankų iššoko apie 15 kareivių ir tiesiai per 10–15 metrų dešiniau nuo mūsų lėkė tiesiai ant žmonių, su metaliniais strypais kapodami ir su šautuvais pradėjo šaudyti į žemę, pabiro stiklai, šūviai ir pamačiau, kad žmonės virsta į mūsų pusę ir išgirdau vieno vyro riksmą – peršovė koją. Aš pasilenkiau į jo pusę ir vėl iš automato šūviai į žemę ir man į akis žiežirbos ir mus nubloškė apie 15–20 žmonių prie tanko. O čia nieko nesimatė, tik pilki dūmai. Vyras griebė mane už nugaros ir suriko, kad nieko nepadarysime, reikia gelbėtis, kad nenušautų, ir nuo tanko bėgau į miškelį, kuris buvo prieš akis. Viskas įvyko labai greitai, man pasirodė gal 10 min., o gal ir greičiau. Kareiviai lėkdami nieko nesakė, ar trauktis, ar ne, jie buvo blizgančiom akim ir veidais marmuriniais, per 20 metų, niekas nemetė nieko į juos, visi buvome susikabinę rankomis ir šaukėme “Lietuva”, “Laisvė”, “okupantai”. Nuo tanko, kol nubėgau iki pirmo medžio, buvo labai baisu, nes kiekvieną sekundę laukiau, kada kareiviai šaus iš nugaros, nes jų ant tanko buvo daug ir visi nukreipę automatus į žmones. Kaip pasiekiau 3 metrų tvorą ir ją perlipau, nežinau. Su vyru susitikau papėdėje prie gyvenamų namų. Beeinant prie autobuso visą laiką vyko šaudymas, riksmas. Sutikome vieną jaunuolį, kurį vedė dvi merginos už parankės, jis sakė, kad kareivis trenkė su šautuvu jam į pilvą ir jis susirietė iš skausmo, siūlėm tą jaunuolį panešti, sustabdžiau greitąją, bet jis atsisakė, liepė greitajai važiuoti prie bokšto, nes ten daug sužeistų ir gali būti žuvusiųjų. Prie autobuso buvo jau atėję mūsų žmonės, laukėme dar 2 val., kol visi sugrįžo. Kai atsisėdome autobuse, visi buvome ištikti šoko, gėrėme vaistus, lašus nuo širdies, validolį, nitrogliceriną. Aš buvau pasiruošusi, kad gali sumušti, suspardyti, bet kad esant tiek daug žmonių: vaikų, moterų, jaunimo, eitų tiesiai su šautuvais, kapotų su metaliniais strypais, tai tiesiog netelpa galvoje, tai baisus sadizmas, košmaras. Kai atsimenu paskutines minutes, tai jokios baimės, tik viena galvojau, nejaugi mes neatlaikysime, mes turime atlaikyti, juk mūsų tiek daug, o tas šauksmas “Lietuva”, “Laisvė”, tai toks gilus buvo ir atrodo, kad turėjo girdėti visa Lietuva. Tai buvo tikras karas prieš mus, beginklius.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 21–24
