Sausio 12 d. budėjom visa šeima prie bokšto. Grįžę vakare sutarėme pasidalinti budėjimo laiką. Žentas išėjo apie pirmą valandą nakties, o mes su dukra ir jos drauge ruošėmės eiti apie 5 val. ryte. Nuėjome truputį numigti ir nespėjus nė užmigti pasigirdo patrankos šūviai. Tai buvo apie pusę antros. Aš pribėgau prie lango, kurie išeina į miško pusę. Vėl pasigirdo du šūviai ir virš miškelio pamačiau du ugninius kamuolius. Tada nubėgau į kitą kambarį, kurio langai į bokšto pusę išeina. Pamatėm, kad ten pašvaistė. Mes greit apsirengėm ir bėgom prie bokšto. Mums reikėjo pereiti tiltą. Sudervės gatvėje ant tilto stovėjo tankai, šarvuočiai. Jie nuolat šaudė. Kažkodėl jokios baimės nejaučiau, tik vidinis balsas ragino ten toliau, arčiau bokšto. Ant šlaitų stovėjo daug žmonių. Ir mes ten sustojom, bet tuoj pasidarė labai neramu, nes pradėjo kviesti prie bokšto daugiau žmonių, nes tankai nuo Lazdynų pusės artinosi.
Leidomės kiek tik įkabinome bokšto link pro padarytą vielinėje tvoroje skylę. Bokštą žmonės buvo apjuosę gyvų kūnų tvora. Mano dukra ir draugė įsimaišė į žmonių vidurį, nes vyrai jas ten įtraukė. Mes išsiskyrėme. Aš pradėjau blaškytis, šaukti dukrą vardu, bet kažkoks vyras mane patraukė į žaliąją veją nuo asfalto. Sako: “Matote, tankai atvažiuoja, suvažinės”. Aš spėjau pažiūrėti Lazdynų link ir čia pat tankai pradėjo šaudyti, dūmų kamuoliai. Aš pradėjau trauktis, o man atrodė, kad tais vamzdžiais, tai nuleisdami žemyn, tai vėl pakeldami, artinasi į mane. Aš pasileidau ta kryptim, kur dabar kryžius stovi, o žmonių srovė bėgo link tankų. Man pasidarė bloga (man 60 m.), todėl aš sulėtinau žingsnius. Man buvo keista, kad toj aikštėj šaudo iš automatų ir kažkokie siluetai laksto. Aš ėjau palengva pakrūmiais tilto link, o tuose krūmuose ištisai, be pertraukos šaudė. Šūviai dar ilgai netilo.
Po tos nakties išgulėjau kelias dienas lovoje.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 3–4
