Liudijimas istorijai tęsiasi.
Lietuvos žmonės rašo tragiškų įvykių metraštj.
Ir vėl laiškai, laiškai, įspūdžiai, pasakojimai, dokumentai...
Sąžinė negali tylėti. Jos balsas mus visus daro stipresniais, tauresniais, drąsesniais.
1991 metų sausio įvykiuose dalyvavo visa Lietuva, matė juos ir dėl jų baigties pergyveno bei jaudinosi visi žmonės. Reali grėsmė buvo pakibusi ties jaunos Respublikos laisve ir nepriklausomybe.
Perversmo organizatoriai tikėjosi po pirmųjų psichinių atakų, imituojant „auroros“ taktiką, su tankais įvažiuoti į Parlamentą, paimti valdžią. Deja, jau ne tie laikai ir ne tie žmonės! Tautos gyvenime būna akimirkų, kai į skandavimus „Laisva Lietuva!“ atsitrenkia ir linksta šarvuočių plienas, kai nuo dvasingos dainos ar maldos atšoka supliuškusios automatų kulkos.
Televizijos bokštas, iškilęs virš Vilniaus, dabar mums primena likimo pirštą. Mūsų visų žvilgsniai vakaro migloje ar ryto aušroje ieško dangų rėžiančios adatos, iš po kurios, rodos, ir sklinda Laisvės melodija, iškilmingi Himno garsai:
VARDAN TOS LIETUVOS...
Visa Lietuva, kaip ir anais senais senais laikais, uždegus pavojaus laužus ant piliakalnių, bėgo, važiavo, skubėjo krūtine užstoti savo Tėvynės, budėti prie Parlamento, gelbėti Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, ginti lietuvišką žodį, kalbą, dainą. Jie visi suprato, kad priešas visada taikosi iš tautos atimti brangiausią vertybę, smogia į jautriausią vietą.
Minutės, valandos, dienos ir naktys praleistos drauge po rūškanu žiemos dangumi ar pučiant žvarbiam sausio vėjui, spiginant šalčiui nepraėjo veltui. Lietuvos žmonės pajuto SAVE, suprato savo vienybės jėgą, tapo tikrais Respublikos Piliečiais. Tas BUVIMAS Laisvės ir Nepriklausomybės sargyboje lyg ir iš naujo apibrėžė atgimstančios valstybės ribas, padėjo pakilti virš kasdienybės, iš pačio aukščiausio taško aprėpti savo Tėvynės erdves ir tolumas bei pajusti asmeninę atsakomybę už Lietuvos likimą.
Sausio įvykiai Vilniuje – kiekvieno Lietuvos piliečio asmeninis likimas, tvirtas ryžtas, širdžių virpėjimai, staiga pražilę smilkiniai, nejučiomis krentančios į sniegą karštos ašaros, sužeidimai ir randai, artimųjų netektys, gilūs pergyvenimai dėl kritusiųjų už Tėvynę.
Vartant vėjais ir dūmais kvepiančius istorijos puslapius, žmonių liudijimus, dar ir dar kartą įsitikini, kad tame gyvenimo tarpsnyje abejingųjų nebuvo, nebuvo ir stovinčių nuošalyje. Tai didelis valstybės piliečių brandumo laipsnis. Tūkstančių tūkstančiai dabar tyliai bei ramiai, bet tauriai ir oriai taria:
– O AŠ TEN BUVAU! O AŠ TEN MAČIAU!..
Pateikiamoje knygoje nėra nei vieno išgalvoto ar pridėto žodžio. Ją, kaip mokėjo, taip parašė paprasti Lietuvos patriotai, budėję ir nepasitraukę nuo Lietuvos Nepriklausomybės ir Laisvės lopšio. Tai daugelio mūsų Respublikos piliečių nuoširdi priesaika ir išpažintis, susimąstymas ir skausmas, Tėvynės meilės ir ištikimybės jai išraiška.
Šis leidinys – tai knygos „Lietuva. 1991-ųjų sausio 13-oji“ tąsa, nes, parengus spaudai, buvo gauta labai daug naujos medžiagos ir liudininkų laiškų. Dalį iš jų čia ir pateikiame.
– O AŠ TEN BUVAU! – liudija visa LIETUVA.
Lietuva, 1991.01.13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai : papildymas / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 5, 6.
