Kruvini nusikaltimai, kurie buvo įvykdyti sausio 13-osios naktį, Vilniuje, prie Televizijos bokšto, sukrėtė visą pasaulį. Kadangi buvau tų įvykių liudininkas, norėčiau plačiau apie juos papasakoti.
Kai iškilo grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, kartu su kitais Nidos gyventojais nuvykau į Vilnių. Autobusą mūsų kelionei skyrė Neringos meras. Dar kelyje išgirdome per radiją, kad reikalingi žmonės Televizijos bokšto apsaugai. Atvažiavome prie bokšto sausio 12 d. apie pusę dviejų nakties. Prie bokšto jau būriavosi žmonės, kurie šoko, dainavo, juokavo. Tai padėjo jiems apsiginti nuo šalčio. Tokioje draugiškoje atmosferoje prabėgo naktis ir kita diena. Ginti bokšto žmonės važiavo iš visos Lietuvos.
Pasišildydami karšta kava ir šokdami sulaukėme vakaro. Jis nežadėjo jokių įvykių, ir mes jau ruošėmės važiuoti namo. Sausio 13-ąją, pirmą valandą nakties, mes jau rinkomės į autobusą, kuris buvo pastatytas gatvės pakraštyje, netoli bokšto. Čia išgirdome žinią, jog atvažiuoja tankai. Visi puolėme laukan iš autobuso ir nubėgome prie bokšto. Apačioje jau būriavosi daug žmonių. Todėl nusprendėme bėgti į viršų, prie paties bokšto, kur žmonių buvo mažiau. Apibėgau aplink bokštą šaukdamas, kad žmonės apjuostų jį gyva grandine. Taip susidarė gyva grandinė iš 7-8 eilių. Priekyje vyrai, už jų moterys ir vaikai. Netoliese budėjo beginkliai milicijos pareigūnai. Žmonės drąsindami vienas kitą dainavo liaudies dainas, šaukė “Lietuva!”, “Lietuva!”
Netrukus išgirdau šūvius. Jie drioksėjo apačioje, kur buvo pirmieji įtvirtinimai. Pačių tankų dar nesimatė. Šūviai dar labiau suvienijo žmones.
Reikšdami panieką karinės jėgos demonstravimui, jie pradėjo skanduoti “Lietuva bus laisva!” Po kurio laiko pasirodė ir tankai su šarvuočiais, jie apvažiavo aplinkui. Išlaužę tvorą jie pradėjo grėsmingai artėti prie bokšto, apšviesdami žmones galingais prožektoriais. Dar neprivažiavę prie mūsų tankai pradėjo šaudyti tuščiais užtaisais. Nuo sprogimo bangos ėmė byrėti langų stiklai. Tuo pačiu metu pradėjo šaudyti ir desantininkai. Iš pradžių tuščiais, o po to ir tikrais šoviniais. Trasuojančios kulkos nušviesdavo savo kruviną kelią. Prieš pradėdami šaudyti desantininkai į žmonių minią mėtė kažkokius paketus, kurie sproginėjo su baisiu trenksmu. Sprogimo bangos mėtė žmones į visas puses. Tankai, nekreipdami dėmesio, jog prieš juos beginkliai žmonės, pradėjo važiuoti ant jų. Tuo pačiu metu su metaliniais strypais ir automatais į minią metėsi ir desantininkai. Prasidėjo chaosas, kuris vis didėjo ir didėjo. Aplinkui girdėjau šūvius, sprogimus, aimanas, žodžius “fašistai!”, “kanibalai!” Viskas susimaišė su dūžtančio stiklo garsu. Tik po keleto minučių atsipeikėjau iš šoko ir pradėjau orientuotis. Pamačiau, kaip tankas pervažiavo mergaitę. Aš ir dar keletas vyrų puolėme prie tanko traukti mergaitės iš po jo vikšrų. Ji buvo be sąmonės. Ištraukę mergaitę panešėme tolėliau ir paguldėme ant žemės. Netyčia paėmiau jai už kojos. Pajutau, jog jos kojų vietoje tik purvo, kraujo, mėsos ir kaulų masė, sutrinta į vieną gumulą. Man pasidarė bloga, pasitraukęs į šoną pradėjau vemti. Staiga vėl išgirdau, jog po tanku dar vienas žmogus. Puoliau su keletu vyrų prie tanko. Apžiūrėję po vikšrais nieko neradome. Atsisukęs į tą pusę, kur paguldėme mūsų ištrauktą mergaitę, pamačiau, kad ją jau neša tolyn.
Apimtas nevilties ir bejėgiškumo, pribėgau prie tanko ir trenkiau jam kumščiu per šarvus. Atsakydamas į tai tankas paleido dūmų skraistę, nuo kurios pradėjau dusti. Dūmus kareiviai nuolat naudojo, kad pridengtų savo kruvinus darbus nuo kino kamerų ir fotoaparatų.
Išbėgęs iš dūmų uždangos, pradėjau ieškoti savo bendražygių. Mačiau, kaip kareiviai su žvėrišku įniršiu puola besibūriuojančius žmones, muša juos automatų buožėmis ir geležiniais virbais. Beieškodamas saviškių nuklydau toliau nuo bokšto ir atsidūriau netoli mūsų autobuso stovėjimo aikštelės. Autobuso ten nebuvo. Užtat jo vietoje stovėjo tankas. Tankistas, sukiodamas jo vamzdį, lamdė kitus autobusus, vėliau nuleido vamzdį sulig žmogaus ūgiu ir pradėjo sukti tanko bokštelį aplinkui, stengdamasis užkliudyti žmones.
Apie pusę trijų radau pirmuosius savo draugus. Su jais dar stovėjome bokšto apačioj ir aptarinėjome, ką toliau daryti. Matėme, kaip tankai viršuje, prie bokšto, gainiojo po aptvarą žmones. Šie neturėjo kur bėgti, nes visur buvo tvora. Jie blaškėsi kaip avių banda, pjudoma vilko, kol rado tvoroje tankų išverstą tarpą, pro kurį visi metėsi lauk iš to baisaus aptvaro. Prie mūsų priėjo keletas mūsų bendražygių, kurie pranešė, kad mūsų autobusas buvo nuvarytas į kitą vietą saugumo sumetimais.
Taip prabėgo ta siaubinga naktis. Aš ją galėčiau pavadinti vienu žodžiu – mėsmalė. Ji dar ilgai man išliks atmintyje. Ir ne tik man.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 31-33.