1990-ųjų kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo. Įstatymu patvirtintas Lietuvos herbas ir himnas, priimta laikinoji Konstitucija, sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atkurtos kitos valdžios institucijos. Kreiptasi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą dėl derybų ir į pasaulio tautas prašant pripažinti Nepriklausomybę.
Nors nemaža Vakarų demokratinių valstybių į mūsų laisvės siekį reagavo teigiamai, tačiau pripažinti Lietuvos Vyriausybės de jure nesiryžo. Sovietų Sąjungos vadovybė pareiškė, kad jokių derybų nebus. Prasidėjo ilgas politinis nervų karas: grasinimai, ekonominė blokada, neįprasti sovietinės kariuomenės judėjimai, pastatų, spaustuvių, kitų objektų grobimas. Okupacinei kariuomenei padėjo Nepriklausomybei nepritariantys vietos komunistai (platformininkai), KGB suburta triukšminga arši organizacija “Jedinstvo”. Ši “šliaužianti okupacija”, anot Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, tęsėsi ir 1991-ųjų pradžioje. Padėties dramatizmą dar labiau sustiprino staigus kainų pakėlimas, Vyriausybės atsistatydinimas, “Jedinstvo” organizuotas Parlamento rūmų puolimas.
Visą šį laiką prie Parlamento, Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto budėjo iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės. Taip buvo ir lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kai sovietiniai tankai traiškė beginklius Televizijos bokšto gynėjus, jėga užgrobė televiziją ir radiją. Tuo tarpu Aukščiausiąją Tarybą saugojo minios žmonių, buvo statomos barikados, aukojamos šv. Mišios. Per palydovines televizijas ir kitais kanalais pasaulis sužinojo apie tragiškus įvykius Vilniuje.
Lietuva apsigynė. Sovietinė kariuomenė ir jai vadovaujanti komunistų partija nesiryžo šturmuoti Parlamento rūmų.