Aš, Algirdas Juozas Česnauskas, prieš Dievą, Lietuvą ir pasaulio žmones liudiju: 1991 metų sausio 11 dieną 23 valandą grupė Neringos gyventojų autobusu išvykome į Vilnių budėti. Prie Televizijos bokšto išbuvome nuo sausio 12 dienos 5 valandos ryto iki sausio 13 dienos 5-6 valandos ryto. Visą sausio 12 dieną buvo ramu. Dainavome, šnekučiavomės, klausėmės “Armonikos” ansamblio, žemaičių “anekdotų karaliaus” pasakojimų. Vidurnaktį pasklido žinia, kad tarp mūsų yra persirengusių sovietinių kariškių, kuriuos atpažinti esą galima iš kariškų batų ir kelnių. Pradėjus dairytis, šie persirengėliai, supratę esą demaskuoti, greitai pasišalino. Praėjus pusvalandžiui po vidurnakčio, jau prasidėjus sausio tryliktai dienai, pasirodė stambus, atletiško kūno sudėjimo apie trisdešimties metų vyras, drauge su apysene, žemo ūgio, raukšlėto veido moteriške, apsivilkusia ilgu margu demisezoniniu paltu, kuri, bėgiodama tarp žmonių, sujaudintu balsu lietuviškai ragino visus greitai skubėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur esą jau prasidėjęs šturmas. Ši moteris pasirodė man nenuoširdi ir klastinga, todėl labai garsiu balsu sustabdžiau bebėgančius žmones. Patariau išsiaiškinti telefonu. Miniai sustojus, moteris tuoj pat dingo. Telefonu buvo pranešta: jokio šturmo nėra. Tapo aišku, kad kažkas turi įvykti čia, prie Televizijos bokšto.
Tarp 1-os ir 1.30 valandos išgirdome tankų gaudesį. Budėjusieji prikėlė visus, kurie ilsėjosi autobusuose, automobiliuose. Susikabinę rankomis apsupome bokštą keliomis eilėmis. Privažiavę tankai ėmė šaudyti, pažiro langų stiklai. Kareiviai mėtė į mus paketus, sprogstančius kurtinančiu trenksmu, skleidžiančius aitrius juodus dūmus, šleifu slenkančius artyn.
Tankai šaudydami artėjo prie tvoros, o mes pamatėme kareivių paleistą raketą kitoje miško pusėje. Įtarėm, kad šturmas prasidės ten, o ne čia, kur buvo šaudoma. Greitai persigrupavom.
Aš atsidūriau kairėje centrinio įėjimo pusėje, apie 3-4 metrus į šoną nuo jo. Pamačiau nuo miško pusės artėjančias karines mašinas, tankus su boluojančiais lopais virš jų. Staiga nuo jų nukrito užvalkalai ir pamatėme galingus prožektorius. Spindulių pluoštai buvo kreipiami tai į bokštą, tai į žmonių minią, akindami ją. Be paliovos šaudė. Iš pradžių netikėjome, kad tikrais šoviniais. Tankai sulaužė mus juosiančią tvorą, lyg šunys bandą spaudė mus prie bokšto. O žmonės garsiai skandavo “Lietuva bus laisva!”, “Gėda!” Vienas tankas staiga sustojo per metrą nuo manęs (prieš centrinį įėjimą). Jis buvo aplipęs ginkluotais kareiviais, iššokusiomis ant kaktos akimis, seilėtais lūpų kampais. Kareiviai mėtė į mus griausmingai sprogstančius ir dūminančius paketus. Dangstėmės burnas ir akis šalikais, nosinėmis. Kareiviai nušoko nuo tankų, laikydami rankose automatus trumpomis buožėmis, kuriomis, sukiodamiesi į abi puses, daužė žmones lyg skaldydami malkas. Spėjau ranka prisidengti galvą, buvau nutrenktas ir sutryptas kelių kareivių batais. Pasijutau draugiškų rankų keliamas. Nebuvau labai sužeistas, tik skaudėjo sutrenktą plaštaką. Kareiviai šaudė, automatų buožėmis daužė langų stiklus. Įlindę per išdaužtus langus į Televizijos bokšto fojė, leido automato serijas į ten buvusius žmones. Šie krito pakirsti kulkų – tai nebuvo gąsdinimas, tai buvo neginkluotų žmonių skerdynės.
O mes, buvę lauke, iš po tankų vikšrų traukėme sužalotus žmones, lydėjom iki tvoros sužeistuosius. Vienas jų, milicijos majoras, stabdęs moteris rankomis ir gavęs smūgį į veidą kareivio automato buože, mano šaliku pridengė žiojėjančią veide žaizdą. O per Televizijos bokšto langus matėsi besitęsiančios žudynės: kareiviai į visas puses mėtė sprogmenis ir tuoj pat paleisdavo automatų serijas. Ten žuvusių mes išnešti negalėjome, jie liko viduje, jų daug daugiau nei mes laidojome sausio šešioliktą dieną. Kareiviai vijo žmones laiptais į viršų ir šaudė į juos... Tai buvo labai gerai matoma iš lauko.
Lauke dideliu greičiu važinėjo tankai traiškydami žmones, ypač atsiskyrusius nuo minios. Mačiau, kaip nuo tvoros nušokusį žmogų tankas pervažiavo tris ar keturis kartus, lyg norėdamas jį sutrinti į žemę. Mačiau, kaip kareivių pašauti nukrito nuo tvoros trys žmonės, du iš jų nebepakilo, vienas spėjo pabėgti šlubuodamas.
Prie bokšto, nors nuvaryti toliau už tvoros, mes išbuvome iki 5-6 valandos ryto. Po to išvykome į namus. Už Kauno, prie Sitkūnų, matėme daugybę žmonių, saugančių šį radijo centrą. Po paros, sausio 14-tą dieną, neringiečių grupė išvykome nakčiai į Klaipėdą saugoti merijos.
Baisioji naktis : Nidos gyventojų, 1991-ųjų sausio 12-13-osios naktimis budėjusių Vilniuje, prie Televizijos bokšto, prisiminimai / [sudarytoja Aldona Žemaitytė]. - Neringa, 2005, p. 19-20.