Apie vykstančius įvykius A.Zumaras žinojo iš anksto, nes visą laiką žiūrėjo Vilniaus televizijos transliaciją. Pamatęs pasekmes, A. Zumaras ir tą naktį drauge budėjęs Algimantas Vidmontas, sukvietė visus namuose buvusius stoties darbuotojus (tada jų buvo 40, dabar dirba 19) Darbuotojai atskubėjo su šeimomis. Visu pirma iš sandėlių į vieną patalpą buvo sunešti visi medikamentai. Buvo nutarta išvežti ir paslėpti dalį aparatūros. Apie antrą valandą nakties nutrūkus transliacijai iš Vilniaus, Juragių RTS įjungė mikrofoną, ir inžinierius A.Vidmontas į žmones kreipėsi šiais žodžiais: “Kalba Kaunas, rodo Lietuvos televizija”. Vaizdas ir garsas iš Juragių buvo perduodamas gal kokias 5 minutes – vėliau buvo suderintas ryšys su Lietuvos televizijos Kauno studija. Dar po kurio laiko ryšys buvo suderintas ir su kitais retransliuotojais, ir Kauno televiziją ėmė matyti beveik visa Lietuva. Juragių RTS retransliatoriai buvo išdėstyti tam tikra tvarka.
Po vidurnakčio žmonių prie Juragių RTS vis gausėjo. Iš Kauno autobusų parko pradėjo važiuoti autobusai, kurie glaudžiai ratu apsupo teritoriją. Vėliau iš Kauno rajono savivaldybės atvykę P.Makutėnas ir A.Daniusevičius stoties teritorijoje ėmėsi organizacinių darbų. Sankryžoje buvo įrengti postai. Asmenys, atsakingi už tam tikras žmonių grupes, turėjo radijo ryšio siųstuvus (stoteles), per kuriuos susikalbėdavo. Vieni tvirtino tvoras, virino virbus, kiti stebėjo kelią. Dalį recenzinės aparatūros darbuotojai iš RTS teritorijos išvežė, kad prireikus būtų galima sumontuoti siųstuvus. Tai žinojo tik keletas darbuotojų, kurių buveinė saugumo sumetimais buvo slepiama, nes pradėjo sklisti kalbos, kad žmonių minioje esama išdavikų. Buvo pranešta, kad pagrindiniu keliu prie Juragių važiuoja tankai ir šarvuočiai. Žmonės, pasirengę kautis ir nepasiduoti, sujudo, tačiau tankai ir šarvuočiai pravažiavo keliu, matyt, į Kazlų Rūdos miškus. Teritorijoje buvo budima ne tik tą baisiąją naktį, bet ir dar keletą parų.
A. Zumaras sako, kad Sausio 13-osios įvykiai išliks atmintyje ne tik žiūrint filmuotas tų dienų įvykių juostas, bet ir širdyje. Nesinorėtų, kad kas nors panašaus pasikartotų ateityje. “Manau, kad tai, kas įvyko, yra nepateisinama. Prabėgus laisvės dešimtmečiui suvoki, kad plikomis rankomis, rodos, nieko neįmanoma padaryti, tačiau žmonių ryžtas ginti laivę taip pat yra kova”.
Šiandien prie Juragių RTS pastatytas paminklas, skirtas Sausio 13-osios įvykius priminti ateities kartoms.
Užrašė Nijolė Gudaitienė, Ilgakiemio kultūros centro direktorė
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 63.