Manau, kad ne tik aš, bet ir dauguma žmonių, anomis kraupiomis sausio dienomis tarytum naują žemę atrado Sitkūnus. Nesvarbu, kad pakeliui į Kauną daug kartų buvau mačiusi kelio rodyklę, tačiau niekada nebuvau įsiminusi gyvenvietės pavadinimo, niekada rimčiau nesusidomėjau, kas per bokštai bokšteliai tolumoje stovi.
Pirmieji mūsų pasiryžimo gintis požymiai – dar gerokai prieš Sitkūnus, ant viaduko, ant kurio stovi kelios mašinos, pasiruošusios bet kuriuo momentu užblokuoti kelią. Pašiurpstu: ką jos gali sulaikyti?! Niekada nesu mačiusi tikro tanko, bet vis tiek suprantu, kad ZIL’as jam – jokia kliūtis.
Tačiau suprantu ir kitką – tai nėra vairuotojų, pastačiusių čia savo mašinas, naivumas. Tai yra labiau moralinė užkarda, moralinė gynyba, kurią puolantieji turės irgi įvertinti.
Laimei, puolančiųjų dar nėra, Žmonės, pasklidę po gyvenviete, lūkuriuoja, šnekučiuojasi, vaikšto. Siauro kelio, vedančio link radijo retransliavimo stoties, pakraščiai nustatyti lengvaisiais automobiliais. Vieni žmonės išvažiuoja, jau, matyt, pabudėję, kiti tik atvyksta. Ir sunkvežimiui, vežančiam pilną kėbulą malkų, sunkoka manevruoti. Bet jis vis dėlto “prasiiria” ir dingsta už žalių tujų eilės, virš kurios rūksta dūmai ir už kurios taip maga greičiau atsidurti, kad pagaliau pats pamatytum pastatą, šiomis dienomis tapusį tokiu svarbiu Nepriklausomos Lietuvos radijui.
Tačiau skubėti nėra ko – bus laiko ne tik viską apžiūrėti, bet, ko gero, ir sušalti. Tad pakeliui perskaitom visus plakatus ir šūkius, pasijuokiam iš sąmojingiausių ir užsukam į pilką pastatą, kuriame, matyt, kažkas svarbaus įkurta, nes tarpdury gana judru. Įeinam – ir...
– Prašom! Imkite sumuštinį, išderkite karštos arbatos, – labai maloniai siūlo ankštame kambarėly triūsiančios jaunos moterys.
Dar lyg ir nenusipelnę jokio sumuštinio… Pasirenkame ne vaišes, o interviu, tačiau šis variantas moterims netinka.
– Ką čia mes... Nieko ypatingo juk nedarom...
Vis dėlto pavyksta sužinoti, kad visos jos – vietinės. O viena jų – jauna mama, šiuo metu tiesioginio darbo nedirba, nes augina vaikutį. Kad galėtų darbuotis čia, virtuve paverstame kambarėlyje, kūdikį išvežė tėvams prižiūrėti. Tėvai supranta: taip reikia.
Vaikinukų, siurbčiojančių karštą arbatą, kalbinti netenka – jie patys pasisiūlo į pašnekovus. Šniurkščioja nuo gėrimo atšilusiom nosim, energingai trypia, ploja ir pasakoja esą iš Raseinių, Žemės ūkio mokyklos moksleiviai. Budi jau trečia diena ir savo buvimą čia paaiškina labai paprastai:
– Autobusai važiavo, tai ir mes...
Gerokai vėliau, jau prie didžiojo laužo, atsitiktinai susipažįstam ir su kai kuriais kitais Raseinių rajono žmonėmis, įsišnekame su Jadvyga Čiapiene, gyvenančia Ariogaloje ir atvykusia čia drauge su kitais Raseinių rajono tremtinių klubo “Garsas” nariais.
– Jei nesi kalnas, tai būk nors smiltele. Kažkas yra taip pasakęs. Tai va, ir mes čia – tam, kad būtume nors smiltele, – kalba moteris, skausmingai klausdama: – Ir ką mes, Lietuvos žmonės, bloga darom, kad mus reikia kaip žvėris šaudyti, tankais traiškyti? Anava šalia – geriausia apylinkės audėja. Kiek gražiausių drobių yra priaudusi! Ar blogas jos amatas, kad kažkas galėtų laikyti ją priešu?
Ašara neišsilaiko ant blakstienų ir papteli ant kailinių apykaklės… Čia ji nieko nestebina, nes visų aplinkinių balsai prislopinti lyg laidotuvėse, Garsiakalbis ant specialios mašinos stogo skleidžia gedulingus garsus. Jau trečia diena Lietuvoje – gedulas.
O radijo programa retransliuojama būtent čia, Sitkūnuose, kur neišvaizdžiame pastate užsiblokavę dirba žurnalistai ir įrengimus aptarnaujantys specialistai. Pro kur jie patenka į pastatą? – laužėme galvas, eidami aplinkui ir stebėdamiesi gynėjų išradingumu. Antai durys į pusrūsį užpiltos smėliu. Kol atkapstysi, tai ir noras brautis praeis... Betoninės vazos suvežtos prie kitų durų. Net kanalizacijos šulinio dangtis dabar saugo ne vandens pilną ertmę, o duris.
Neįprastam vaidmeniui pasiruošusi ir technika, sunkiai pralendamu žiedu sustatyta aplink stotį. Užuot vežioję krovinius, traktoriai ir mašinos laukia tankų smūgio. Koks įžūlumas: civilinė technika rengiasi atlaikyti karinės technikos ataką! Ar atlaikys? Neramu, visai neramu, kai žinai, kaip laužu virto mašinos Vilniuje. Kas kita prie Sitkūnų stoties teritorijos esantys buldozeriai. Vikšriniai galiūnai, stovintys abipus kelio, reikalui esant, pirmieji pasitiks tankus. Jų nesutraiškysi kaip menko vabalo. Ar kaip beginklio žmogaus...
Žmonių čia nemažai. Tik pasklidę jie po visą teritoriją. Grupelėm sėdi prie laužų, klausosi radijo pranešimų, šnekučiuojasi. Aukštos ir tankiai susodintos tujos, dekoratyviniai krūmai ir šiaip krūmokšniai bando juos apginti nuo vėjo. Laužų liepsnos savo ruožtu gina nuo šalčio. Jo, atrodytų, nedaug, tačiau žmones sušaldyti ne taip jau sunku.
– Prisirengiu, kiek įmanoma, šilčiau, šiltai apsiaunu – ir atvažiuoju, – sako kėdainietė Liuda Jačunskienė, apgailestaudama, kad ji su sūnumi Gintaru priversti taikytis prie maršrutinio autobuso grafiko.
O tądien nutarė – ir nesitaikys. Išbus dar ir per visą naktį. Visi tokie vieningi, tokie susirūpinę, kad norisi drauge su jais būti. Štai ir tauragiečių pažįstamų čia susitiko. Prie laužo susėdus malonu pabendrauti. Juo labiau, kad kur jau kur, o čia suvažiavę tikrai bendraminčiai.
Stebėjom ir stebėjomės, kaip lengvai ir paprastai čia žmonės susipažįsta, kaip puikiai vienas kitą supranta ir kokie atidūs vienas kitam. Ir mes panorome susipažinti dar su vienu budėtoju, į kurį atkreipėme dėmesį iš karto, vos tik jis pasirodė prie laužo, kūrenamo lyg ir savotiškame saugomos teritorijos centre. Čia – ir radiofikuota mašina, ir trispalvės, ir didžiausia laužo liepsna, prie kurios galima ne tik sušilti, bet ir sultinio, arbatos bidonus pakaitinti.
Štai prie šito laužo ir atkurnėjo senukas su krepšiais. Susiradęs plačią švarią lentą ėmė dalykiškai ruoštis: ištraukė džiovintų mėtų kuokštą, polietileninį maišelį, pilną lietinių blynų, įdarytų varške, stiklainį grietinės. Nuėmė dangtelį, aplipusį grietine, perbraukė pirštu, nulaižė...
– Aš gi žinau, kad žmonės valgyti nori! – paaiškino.
Pasisakė esąs Antanas Orentas iš Vandžiogalos apylinkės. Įilgas kalbas nesileido – ko čia trukdytis! Juo labiau, kad buvo sumanęs papenėti ne tik kūnus, bet ir sielas – atsinešė religinio turinio brošiūrėlę ir ketino visiems ją perskaityti. Dar spėjom pasidomėti: gal buvo tremtas ar kaip nors kitaip nukentėjęs nuo “anos” valdžios? Papurtė galvą ir atsakė tik trimis žodžiais:
– Kiekvienas buvo nukentėjęs.
Naktyje … : skiriama Alvydo Kanapinsko, Vytauto Koncevičiaus ir kitų, sausio 13-ąją žuvusiųjų bei mirusių nuo žaizdų, atminimui / red. Z.Zokaitytė. – Kėdainiai, 1991, p. 10–12.